likimas tokioms

Pamačiau jo žalias akis
įsodintas kaktoj tiesiai po antakiais
iš padilbų žvelgiančios
lyg katino, ką tik silkei odą nunėrusio
ot likimas
liūdnas, neišvengiamas
toks, koks skirtas kalėms
iš devinto aukšto.

panirau į žalią akivarą,
nėriau gelmėn tyliai, atsidaviau.
Raumeningom rankom apsivijęs
lipnių atsiduodančių raugeriškėm
jausmų pynę klojo
po mano kojom
nuo šalčio apšašusiom, purvinom
meilės niekad nemačiusiom
tik tėvo kietą ranką ant peties
ant kupros priekaištų skrynią, visą gyvenimą
gulinčią
per sunkią, tokiai kalei, kaip aš
iš devinto aukšto.

žalios akys nunėrė kelią į save
nors jaučiau kraujo skonį ant gomurio
kasdien raštą naują
mano kūnui sukurdavo
tai mėlyną
tai kruviną
o, kaip mylėjo....
tokia laimė tokia laimė
aplinkui visi kartojo
iš tokios giminės
tokio kraujo, taip pasisekė
tai kalei
iš devinto aukšto.

Vieną rytą kaimynė
vardu Jadvyga
išpėdino sekti
slystantį laiką
išblukusiom lyg akvariumo dugnas akim
pamatė ant žemės
iššokusią
gulinčią - kai atpažino aiktelėjo
nu ta,
kalė iš devinto aukšto
galą pasidarė...

Ir kalbėjo, visi kalbėjo
palei mano grabą susėdę
ale kokia kvaila buvo
tai viskas sekėsi,
taip viską susitvarkė
ale ot durna ta kalė
iš devinto aukšto
dievaži.