Senojo Igorio Myškino atostogos. Pirma (ir, tikriausiai, paskutinė) dalis

Ankstus rytas. Po lietaus - geriausias laikas darbuotis sode.

- Vot čia įsikurs vaidilutės, vaidilučiai ir kitokie pagonys.
Visiškai mane ignoruodamas po sodą braukosi vyriškis su geltonu šalmu ir nušnerkšta oranžine liemene. Kancaras, rūkstantis jo dantyse - tiesiog pasityčiojimas iš mano burnoje filosofiškai įsikūrusios pypkutės - kaip tik galvojau ramiai sau atsisėsti ant suoliuko, užtraukti vyšninio tabako, o parūkius eiti tvarkyti savo Zen sodelio, iš paskos tempiantis dar senelio paliktą (užmaršus tas senelis) grėblį.
Prie manęs prisiartina vyriškis. Nuo jo sklinda nenusakomas kvapas, bet, kad ir kas tai bebūtų, tai - ne “Šanel nomer piat”. Kvapas toks stiprus, kad nebeužuodžiu tabako dūmų, smilkstančių iš mano pypkutės, esančios iškart po mano nosimi. Akies krašteliu pastebiu, kad žolė nudžiūvusi penkių metrų spinduliu nuo atėjūno.
- Tu. Naikini. Mano. ŽOLĘ! - iškošiu pro dantis, stengdamasis nekvėpuoti pro nosį, - Ar. Tu. Bent. Įsivaizduoji. Kiek. Vertas. Vienas. Jos. Gramas?
Tas šunsnukis net nesureaguoja, o tik nusispjauna. Iš jo, milisekundei pravertos burnos išsiveržia toks kvapas, kad aš vos išsilaikau ant kojų. Girdžiu, kaip už manęs virsta staiga nudžiūvusi obelis. Stengiuosi išlaikyti menkus krislelius garbės ir orumo, taigi atsainiai pasikasau pakaušį.
- Žinai, aš vis dar turiu porą granatų sandėliuke, - kaip galėdamas ramiau tariu atėjūnui, - Geros, blia. Senelis iš antro pasaulinio partempė. Skeveldros du šimtus metrų lekia, o kai jau įsisega... mm...
Vyriškis su geltonu šalmu staiga sunerimsta ir pradeda žvligčioti į sandėliuką.
- Taip, va, ten - parodau į lysvę bulvėms - esu išsikasęs apkasą. Ateina koks neprašytas - aš tik šmurkšt, žiedelį tik trukt, granatikę tik švyst - į gabalėlius svetelius sudrasko...
Žmogėnas varto akis, ir, pirmą kartą, prabyla:
- Na, čiūvas, supranti, nū... netrukdysim gi, nū... išmatuot taigi reik... Pastatyt tvirtai, nū... supranti...
- Labai tikiuosi, kad pastatysit tvirtai - tariu, kimšdamas tabaką į pypkutę - Gana jau. Užvakar Vytautą su puse kariaunos teko nuo bulvių vaikyt, prieš savaitę Napoleonas bandė į skladuką įsiveržt, vos su šakėm atsigyniau...
Statybininkas nunarina galvą.
- Bet, bet, nū, čia ramūs bus... Vaidilutės, Birutės, porą Kęstučių...
- Žiūrėki, kad nepaspruktų - grasinu, -  Anava, tame stebėjimo bokštelyje - kulkosvaidį įsitaisiau.
Statybininkas nejutom atsitraukia nuo manęs per porą žingsnių.
- P-ponas... ar, ar... argi galima į vargšus ligonius š-šaudyt?
Tyliu ir gudriai šypsausi. Nėr ko sakyt, kad tai smagiau, negu šaudyti į žvirblius. Stojusioje tyloje girdėti tik papsėjimas (pypkutės) ir išsigandusio statybininko dūsavimas. Netgi dvokas, sklindantis nuo jo, rodos, susitraukė prieš mano didybę.
- O vaidilučių tai galit ir nesaugot - žioplos jos, žirnių lauke pasiklysta, kaliausių nereik...
Žmogėnas išsižiojęs varto akis. Matau, kad jis norėtų pasakyti dar kažką, todėl nieko nelaukęs atsitraukiu į savo būstą...
Tyla ilgai netrunka - statybininkas pabeldžia į duris.
- Ko dar, blyn, norėtum?! - užkaukiu, vos tik pamatęs jo pragertą snukį.
- Norėjaupaprašytikadcementągrąžintumėt... - silpnai sumykia vyriškis, pamatęs kulkosvaidžio juostą mano rankose.
- O tu iš smėlio statyk! - suriaumoju, užtrenkdamas duris, ir, atrodo, jomis sugūrindamas statybininko nosį.
Tačiau jau greitai iš rūsio ištempiu dvidešimt maišų cemento, kurį nušvilpiau pernakt. Gana jau to, kad nuo Napoleonų neatsiginu, kai jų skyrių pastatė taip, kaip aš rekomendavau - iš smėlio. Geriau nerizikuoti. Psichiatrines ligoninės sienos turi būti tvirtos.