no future 6

- Gal kas turi ką papasakoti? - klausia Karstenas.
- Aš turiu, - sako Sandra tyliai.
Klubiečiai sėdi rateliu, pasiruošę atidžiai klausytis. Ji pradeda:
- Šiandien įvyko dalykas, kuris mane labai nuliūdino. Man nebuvo vienos pamokos, tad nusprendžiau tuo metu pasėdėti informatikos kabinete prie kompiuterio. Kai nuėjau tenai, kabinete, jau buvo kita klasė. Jie, vaikinai iš tos klasės, ėmė visaip ant aanęs šaukti, o vienas netgi metė į mane obuolio nuograužą, - Sandra susigraudina, jos skruostais nurieda kelios ašaros.
Girdžiu, kaip Elijasas, sėdintis šalia jos, sušnibžda Jonui:
- Keičiamės vietom.
Jie taip ir padaro, visai nepastebimai. Mergina tęsia pasakojimą.
- Tie tipai išvadino mane necenzūriniais žodžiais, jie sakė man, kad aš nenormali, prikalbėjo tokių dalykų, kurių negaliu pakartoti, - ji sukūkčioja, servetėle nusišluosto akis. - Norėjau bėgti iš ten, tačiau buvau su aukštakulniais bateliais ir taip jaudinausi, kad net nemačiau, kur einu. Aš užkliuvau už slenksčio ir išsitiesiau ant grindų. Visi juokėsi iš manęs. Vėliau sutikau vieną iš jų mokyklos koridoriuje, jis mane pastūmė...
Sandra verkia jau akivaizdžiai.
- Viskas. Pasakiau, ką norėjau.
Jonas švelniai ją apkabina ir priglaudžia prie savęs.
- Kokia prasmė šitaip elgtis? - klausia ji. - Turiu omeny tą tipą.
- Dideli vaikai yra niekšai, - pareiškia Florianas.
Tai drąsus teiginys, kiti klubiečiai bando prieštarauti, tačiau neranda argumentų.
- Tiesa, ar ne? Išvardykit visus didelius vaikus, kurie yra geri.
Visi tyli.
- Erna, Danga, Irka, - sakau aš.
- Tiktai trys, - nusistebi Karstenas.
- Ar jūs pastebėjot, - klausia Florianas, - žmonės stengiasi būti panašūs vieni į kitus. Jie gyvena vienoduose daugiabučiuose, rengiasi madingais drabužiais, netgi savo vaikus auklėja pagal tuos pačius principus. Jei neišsiskiri iš minios - viskas gerai, bet jei esi kitoks - turi už tai kentėti.
- Aš norėčiau būti toks, kaip visi, - sako Rodis. - Norėčiau būti vienas iš tų, į kuriuos niekas neatsisukinėja gatvėje ir nerodo pirštais.
- O aš dėjau skersą ant visų jų, - pareiškia Elijasas.
Taip, Elijasas visada buvo ir liks Elijasas.
Sandra jau nebeverkia, bet jos galva vis dar Jonui ant peties. Jis glosto ją švelniai. Jos ranka - jo delne. Mes visi žiūrime į juos tylėdami. Elijasas, kaip ir galima tikėtis, nusišaipo:
- Kavalierius su pana virė košę su smala!
Jie abu tik nusišypso ir pažvelgia vienas į kitą. Ir tada aš pagalvoju: taip, jie vienas kitam tinka. Mergina apkabina Joną, tai nelabai išeina, nes jis storas, o jos rankos trumpos. Jis pabučiuoja ją į skruostą. Klubiečiai ima ploti. Aš, savaime suprantama, nufotografuoju porelę.
Jie sėdi ant sofos - du žmonės, du penkiolikmečiai, pagaliau atradę vienas kitą. Klubas - nuostabi vieta, turbūt ir jie taip mano.
- Aš myliu jus visus, - sako Sandra.