Auksinė plunksna

Pasistiebiau taip, kad pro langą matyčiau tave. Stovėjai ten, anapus gatvės, laukdama, kada galėsi pereiti neleistinoje vietoje. Rūkei, o vėjas plaikstė gėlėtą sijoną.  Lyg būtum koks didelis puikus gėlių vazonas.
      Lindėjau batsiuvio namelyje ir laukiau. Batsiuvys neskubėdamas tarp pirštų maigė juodą odos gabalėlį. Tyrinėjo jį iš visų pusių, švilpavo. Dirbtuvės prieblandoje jis panašėjo į seną didelį naminį svirplį, todėl buvo nenusakomai ramu.
      Apsižvalgiau aplinkui. Lentynos nukrautos metalinėm dėžutėm su sagtimis, vinukais... Ant stalo, aptraukto skarda, puikuojasi mano juoda dešinioji basutė su nutrūkusiu dirželiu.
      Pirštų galais perbraukiu dulkėtą langą.... per daug tavim tikėjau. Tik vieną vienintelį kartą žvilgtelėjusi į mano mėlynas akis, į plaukus besisukančius neklusniom garbanom, perkandai mane lyg kokią atverstą knygą. To pakako. Akimirksniu supratai, jog aš potenciali auka tavo iškalbai. Šyptelėjai akimis, kaip tu viena temoki, ir pažadėjai man išburti ateitį.
      Mano siela visada atvira naujiems potyriams. Geriems ir blogiems. Čia, tiesą pasakius, ir slypi mano bėda. Sutikau. Gerai, pasakiau, išburk.
      Užpylei mane ateities pranašystėm, tarsi lediniu vandeniu, nespėjau net mirktelėti. Pasakei jog esu apkerėta, kad matai blogą ženklą ir kad tik tu gali nuimti nuo manęs šį prakeiksmą.
      Žiūrėjau į tave kaip užhipnotizuota, kaip vaikas, kuriam pasakojama baisi pasaka. Iš pat pradžių žinojau, kad tai tik pasaka, bet kažkodėl įdėmiai klausiausi neatitraukdama akių. Kuo baisesnė buvo ta pasaka, tuo man buvo įdomiau.
      Taigi klausiausi tavęs ir pakliuvau. Atidaviau tau visus savo pinigus, parkerį auksine plunksna, rėmelius nuotraukai, kurių prašei... Ir dar tu norėjai juodųjų basučių. Tau jos patiko. Dirželį galima pataisyti, pasakei.
      Viskas vieni niekai… Bet ta auksinė plunksna… Ji reiškė mano sėkmę ir talentą… Man buvo jos gaila…
      Praėjo trys ar keturios dienos, o tu mane vis dar persekiojai, kaip kokią auksinę žuvelę, kišai man į galvą baisybes, liepei spjauti tris kartus ant žemės, užkalbinėjai vandenį, įtikinėjai, gąsdinai savo juodąja knyga ... Žinia, pati to norėjau. Tas tiesa.
      Na, ir kas man sakė,  jog viską reikia išbandyti, jog gyvename tik kartą? Dabar pagalvojau, kad taip sakoma, kai ruošiamasi “išbandyti” kažka neleistino, negero.... Nes pagunda tokia didelė.
      Ar skaitei pasaką, kurioje merginai leido visur eiti, tik vienas duris paliko uždarytas? Arba apie Rojaus sodą, kur leido valgyti vaisius nuo visų medžių, išskyrus vieną?  Kas mus veja ten, kur negalima? Niekas. Mes tiesiog norime sužinoti savo ateitį.
      Iki skausmo trūktelėjau plaukų sruogą, kurią nevalingai sukau tarp pirštų. Ak, tas noras viską žinoti. Tu mane ant jo sužvejojai.
      Kedenu pirštais plaukus. Laukiu tavęs. Gali ir neateiti, jei pajutai ką ruošiuosi daryti. Noriu šiandien užbaigti su tavimi. Vieną kartą ir visiems laikams. Kokia  pompastiška frazė! Bet šiandien arba niekada. Antradienis labai gera diena pabaigai.
      Batsiuvys kyšteli man prieš akis sutaisytą basutę. Dar syk žvilgteliu pro langą. Tavęs. Dingai. Išėjau nešina basute ir čia pat ant suolelio ją apsiaviau. Rankose spaudžiau juodos odos gabalėlį nugvelbtą nuo batsiuvio stalo. Kad turėčiau ką maigyti ir sukti tarp pirštų.
      Kerus galima išsklaidyti tik kerais, pagalvoju. Po šios minties suėmė toks juokas, kad neištvėrusi garsiai nusikvatojau. Geras buvo parkeris su auksine plunksna. Plunksna nebuvo auksinė. Ji tik taip vadinosi. Auksinė plunksna. Auksinė. Ant jos aš tave ir sužvejojau.
      Visus galima sužvejoti. Jei parenki tinkamą masalą.