Pasirinkimas

Tie milijonai žingsnių nuotolio link šviesulio dangaus,
matuojant šviesmačiais neišmatuotą laiką
(jis šviestų man vienai, žinau)
tačiau aš, pasileidus margus plaukus,
nutiesti tegaliu gijas
link debesies,
lietum pravirkusio,
apraudant kelią tolimą per laiko prizmę
ir laikinumo būseną,
metus skaičiuojančią
per greitai…

Ir nusipynus virves iš kasų,
aš sėlinu ir sėlinu iš tyko
link to,
ko aš dabar geidžiu,
ko trokštų,
ko dievų meldžiu -
palaimos dangiškos
šviesos…

Tačiau,
siūbuoja lynas virš dausų,
ir lygsvaros nelaiko kūnas.
Perkūnas griaudžia magišku balsu
ir panikuoja angelai -
-Beprotė krykščia tu, žinai?
-Ten- apačioj tik pragaro gaisai,
ten apačioj audra triukšmauja-
vis tiek greit sutrūnys lynai
ir nepasieksi
rojaus vartų…

Tad nesulaukus manos iš dangaus,
aš užsimerkus šoku į bedugnę.

Ko klykia šaižiai angelai…
O prigimtis maištauja klysta,
tarp kryžkelių ir tiesių,
bedugnių, padugnių
ir sodo žydinčio aistrom
ir nuopuoliais,
pražysta trykštančia versme,
tam,
kad atrastų paskutinį gurkšnį
nuodėmės
ir spėtų
išnaudoti laiką…