Pavydas

Iš mažo taško netikrumo
pavydo kirvarpa išlindo -
baisingu virpuliu  užtino akys,
jo gyslos trūkinėjo,
trūkčiojo ir čaižė paskalom,
netvirtais siūlais sukabintos
apsauginį sluoksnį 
                  ardė…     
Ištroškusi ir išbadėjusi žvėries dvasia
sujudo gyvasty -
            pavydas augo,
                      plėtėsi,
nagais atšipusiais kabinos
į paskutinį gurkšnį sveiko proto,
o jau dusino monstras pavydumo
ir nukamuotą
                  menką
                          kūną
                  skaidė…
Į skaidulas,
            į smiltis,
į dulkes tako užpustyto,
į žiežirbas,
į kibirkštis žėruojančias 
netikro laužo liepsnoje…

Ir savo pykčio sultyse
jis išdarkytas ir išvargęs
        virė…
----------------------- 
Kol…
          robotu
                    pavirto,
o varžtai atsisuko,
                  išsibarstė,
pabiro grindiniu
              ir
dingo…