Aš neradau dienų kaip Tavo, Mama...

Aš neradau dienų kaip Tavo, Mama,
Prasilenkė ir klausti nevalia.
Kai mano aušo, Tavo dienos temo
Iškrisdamos ant žiedlapių rasa.

Dvi  vargo vagos dviejuose dirvonuos
Nubėgo ryškiai priešinga kryptim
Visaip tada kalbėjo kaimo žmonės -
Nesuprasta jiems tekom paslaptim

Du rieduliai, atskilę nuo uolyno
Beriedantys į priešingas puses
Aš nežinau, ar Tu prašei maldyno
Ir jeigu tai ne Tu, ne aš, tai – kas?

Išvirto užtvaros prie Tavo kiemo,
Suskeldėjo laukymėje akmuo,
O prie senos šalinės lango rėmo
Jau nebeloja  mūsų senas šuo.

Išstypo lyg ūgliai vaikai į aukštį
Ir išsilakstė po savas dienas...
Dažnai nauja  gyvybė mena  paukštį
Atskridusi iš kelio nuo Tavęs.