Nuodėmingieji

... kada nors
      aš tave
      taip mylėsiu,

kad vanduo
      šuliny
      suputos,

išsiveržęs
      iš rentinio
      gniaužtų,

ir supulsuos
      į ruplėtą
      nudžiūvusio
      ąžuolo
      žievę

įglostytas
      tavo švelnumas;



kada nors
      aš tave
      taip mylėsiu,

kad užsikirs
      vienuolyno
      varpas
      po pirmojo
      dūžio,

o pro šalį
      (ne) skubanti
      sesuo kamaldulė
      persižegnos:
       
      - Nuodėmingieji! - - -
      -  -  -  -  -  -  -  -  -  -