Kelias namo (3)

Matytų žmonių kelyje jau nebebuvo.
“Pavėlavau..? ”
  Karonas sustojęs vidury įnirtingai dairėsi į visas šalis, kol pakėlęs galvą žvilgtelėjo į dangų.
“Ir ko aš čia draskaus? Juk nuo išbandymų nepabėgsiu. ”
  Nurimęs palūkuriavo kokią akimirką, kaip mažas išdykęs vaikas paspardė mažesnius akmenukus ir pasišvilpaudamas nukulniavo saulės link. Jam jau neberūpėjo, ar teisingu keliu ėjo, tiesiog suprato Yunos žodžius ir nebebijojo suklysti. O saulė jau leidos, nutilo paukščiai, pamažėle slinko tamsa. Tolyje nuaidėjo šūksniai. Karonas stabteli, kad geriau įsiklausytų, ir, nieko neišgirdęs, nutarė toliau tęsti savo klajonę, kai žengęs žingsnį vėl išgirdo pagalbos šauksmą, bet šįkart tvirtą ir aiškų.
“Na ką gi, aš pasiruošęs. ”
  Karonas pasitrynė rankas, atsiraitojo atzgribusias rankoves, pasilenkė taip lyg prie starto linijos laukiantis bėgikas ir neskubėdamas nupėdino pagalbon.
  Tolumoje matėsi kelios blankios figūros, dvi, atrodo, gulėjo ant žemės, o kitos šalia stovyniavo, bet prieblandoje visko nebuvo įmanoma įžiūrėti. Lyg tie patys žmonės, tačiau jų buvo daugiau. Karonas prisimerkė ir nejučia pasileido bėgti. Artėjant figūros vis ryškėjo ir jam jau nebereikėjo markstytis, kad pamatytų du stovinčius stūgaujančius vyrus, klūpančią moterį, gulintį jauną vyrą, tikriausiai be samonės, ir verkiantį mažylį.
— Arba jūs grįžtat į kaimą, arba visi čia mirsite. — kriokė vienas vyras ir savąja lazda mosavo išsigandusiam mažyliui palei veidą.
— Bet jūs negalite palikti mano vyro, jis čia mirs...
Kitas vyras užsimojęs vožė delnu moteriai per veidą. Toji tik tyliai suaimanavo ir žiūrėdama į žemę pradėjo sunkiai alsuoti.
— Mamyte!!! — šaukdamas mažylis prilėkė prie moters ir apkabino per liemenį.
— Tylėk, kai tavęs niekas neklausia. — pašaipiai šyptelėjo, atidengdamas supuvusius dantis ir toliau tęsė. — Jei jau taip pasirinkot, galėsite čia ir mirti. Tokia jūsų teisė!
  Garsiai kvatodamiesi abu užsimojo lazdomis, mažylis stipriai, kiek tik galėjo, užsimerkė ir meldė dievą, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. Staiga nežinia kodėl vienas vyras metėsi į vieną pusę, o kitas buvo nusviestas į kitą: nublokšti nežemiškos jėgos, tad tik pasiekę žemę kuo greičiausiai nuropojo šalin. Mažylis nenoriai atmerkė tik vieną akį: kur turėjo stovėti tiedu niekšai, jų vietoje buvo jaunuolis juodais sparnais ir tamsa žaižaruojančiomis akimis. Karonas, parodęs savo jėgą, nuleido ranką ir iš lėto žingsniavo berniuko link. Su kiekvienu žingsniu blėso energija ir palaipsniui nyko sparnai, kol priartėjus jie visai išnyko. Karonas palinko prie mažylio ir paklausė:
— Tau viskas gerai?
  Berniukas priblokštas dar ilgai žiūrėjo ir negalėjo patikėti, tuo ką matė; ar jam pasivaideno, ar tai iš tiesų įvyko. Visas drebantis glaudėsi prie mamos, retkarčiais patampydamas už purvinos suknelės.
— Mama... mama!
  Moteris žvilgtelėjo berniuko pusėn: veidas sumuštas ir ištinęs, kai kur upeliais tingiai tekėjo kraujas, bet ji šypsojosi.
— Tau pavyko, mažiau. Tu juos nugalėjai... — sunkiai išlemenusi krito ant žvyro ir apalpo.
  Karonas pripuolė prie moters ir uždėjo ranką ant krūtinės ten, kur turėjo plakti širdis. Nusišypsojęs sau sumurmėjo:
— Dar galėsiu tau padėti. — toliau garsiai tarė. — Mažiau, atrodo tave taip vadina, nubėk ir pažiūrėk, ar ano vyro širdis vis dar plaka.
  Berniukas visas nustėręs įsikiniaubė į mamos suknelę ir paklaikęs stebėjo, ką šis jaunuolis ketina daryti jo mamai.
— Na ko tu lauki?! Paskubėk! — neiškentęs šūktelėjo Karonas.
  Mažylis neatitraukdamas akių nuo svečio nuskubėjo prie savo tėčio. Nejučia žvilgsnis nukrypo į nejudantį kūną, apvertė jį ant nugaros ir lėtai tiesė ranką krūtinės link. Maža rankelė vis tirtėjo — bijojo nežinomybės: gal širdis jau šalta, gal ji nebetvinksi, gal tėtis mirė... Prisilietęs mažylis net suvirpėjo iš laimės, kai pajuto menkus širdies dūžius.
— Ji… ji dar vis plaka...
— Gerai, — atsitraukdamas nuo moters užtikrino Karonas. Tyliai prisiartino prie kito kūno, baisiausiai išgąsdinęs  mažių. — O dabar bėk ir paruošk vakarienę. Tavo tėveliai greitai atsikels ir norės valgyti.  Dabar jie labai nusilpę ir jiems reikės daug energijos atsigauti, gerai?
— ... gerai. — sunkiai pratarė berniukas, vis dar nesusigaudydamas kas čia vyksta.
  Net kelis kartus griūdamas nuskuodė prie numestų krepšių ir pasirausęs ištraukė vieną duonos kepalą. Laikydamas duoną, sumojo žvilgtelėti Karono pusėn: kažkodėl jis abi rankas laikė virš tėčio krūtinės ir prisimerkęs klūpėjo.
— Mažiau? Kur tu? — susiėmusi už galvos vis kartojo moteris, kuri paskui lyg niekur nieko atsisėdo ir linksmai pažvelgė į berniuką.
— Mama!!! — džiugiai sušuko ir metęs duoną iš rankų puolė moteriai į glėbį.
  Toji šiltai priglaudė, atrodė tokia rami ir laiminga, tačiau jos šypseną greitai pakeitė nuostaba — kodėl nebejaučiu skausmo, kodėl taip lengva ir gera? Tik dabar pastebėjo jaunuolį, stovintį šalia jos vyro. Mažylis pamatęs mamos žvilgsnį tyliai pralemeno:
— Tai jis mus išgelbėjo, tai jis mus išgydė, bet, mamyte, … aš jo bijau.
— Nebūk kvailutis. Jei tu tiesą sakai, tai jis mums tik gero linki. Kodėl tu bijai?
  Berniukas jau nieko nebesakė tik išsprogdino akis, kai taip pat atsisėdo ir jo tėtis.
— Ar aš matau duoną ant žemės? Ir ko jūs ten dabar sėdit?! — atsikrenkštęs nepiktai užrėkė jis.
— Atleiskit, ar tai jūs nuvijot tuos niekšus? — paklausė moteris stodamasi ir valydamasi suknelę nuo dulkių.
— Taip.
— Labai jums dėkojame už pagalbą.
  Stojo mirtina tyla. Vyras atsistojo ir nuėjo prie krepšių ir pamestos duonos, o Karonas liko stovėti. Visi trys: moteris, mažylis ir Karonas — tylėjo ir pasijuto nejaukiai, tik anas krapštėsi prie ugnies, virė košę ir nematė reikalo net padėkoti.
— Norėdami atsidėkoti pasilikit su mumis. Vis dėlto matau jūs nei maisto neturite ir mes maloniai jus priimsime.
— Vakarienė!!! — šaukė vyras jau pats kirsdamas košę.
  Moteris su berniuku jau slinko prie puodo, kai suvokė, kad Karonas ligi šiol vienas stovi lyg įbestas.
— Prašom, prisijunkit prie mūsų, nesidrovėkit. — maloniai tarė moteris ir nužygiavo puodo link.
  Karonas nedrąsiai prisėlino ir žnegtelėjo šalia ant žemės. O mažylis vis stebėjo nepažįstamąjį ir nenuleido akių net valgydamas...