Pasaka (71 ir 72)

71. Sutiktuvės

Pagaliau, laimingai įveikę tolimą kelią, vienas po kito lovliai ir Mantas pradėjo leistis prie senojo tvenkinio.
Raganų valdovės akyse suspindėjo viltis, nes ji žinojo paslaptį — senojo tvenkinio dugne, po akmeniu yra jos draugas Liuciferis. Tik dabar ji negalėjo nei pajudėti, nei nusigauti pas jį, buvo surišta ir užkalta dėžėje.
Lovliai ir Mantas buvo laimingi vėl kvėpuodami gimtosios vietos oru, matydami savo gražųjį tvankinį, senelio namus. Nespėjo nusileidę dorai apsidairyti, kai, išėjęs į lauką, juos pastebėjo senasis šeimininkas. Lovliai keliais šuoliais atsidūrė pas jį, o Mantas, nors lėkė kiek įkabindamas, toli atsiliko nuo šuoliuojančių savo draugų. Jie visi džiaugsmingai apsikabino ir vieni kitus pasveikinę papasakojo kiek atsivežė gerų draugų ir visokio turto.
Netrukus senelį supažindino su išlaisvintu ir jau kiek atsigavusiu karaliūnu ir jo sūnumis. Ta proga namų šeimininkas nutarė suruošti iškilmingą vakarienę. Mantas, pasididinęs atskraidintus arklius, tuoj kinkė juos į ratus ir ruošėsi važiuoti į miestą. Senelis iš nuostabos net išsižiojo:
— Iš kur tokie puikūs arkliai?
— Iš ten pat.
Teko ne tik papasakoti, bet ir parodyti kiek turtų rado raganos urve ir kiek jų atsivežė. Žinoma, didžiąją dalį jų atiduos karaliui, kurį jau kitą dieną lovliai ir Mantas žadėjo skraidinti į jo tikrąją karalystę.
Paimtas nelaisvėn tris raganas tą patį vakarą išlaisvino ir uždarė stiklainiuose. Jų iš viso dabar buvo keturios ir jos nenuleisdamos akių spoksojo viena į kitą, kažką rodinėjo pirštais, bet susikalbėti negalėjo. Tačiau matydamos, kad visų likimas vienodas, kiek apsiramino. Jos, ypač valdovė, aiškiai suprato, kad šįkart iš stiklainių taip lengvai ištrūkti nebepavyks, nes kiekvienas stiklainis, kad nebenukristų, dabar buvo apvyniotas virvele ir pririštas prie vinelės.
Tą vakarą senelis paruošė tikrą balių. Buvo pripirkta ir prikepta visokios mėsos, tortų, iškilusių ir kaip pusnis baltų pyragų, saldainių ir net skaniausių gėrimų. Susėdus prie stalo, senelis tarė:
— Įsipilkit ko nors į taures. Pirmiausiai sveikinu visus laimingai sugrįžus, išlaisvinus karaliūną ir jo sūnus ir nugalėjus žiaurius žmonių priešus — piktąsias raganas. Linkiu laimingai užbaigti žygį ir padėti karaliui grįžti į jo karalystę. O dabar anūkėlį, lovlius ir visus svečius kviečiu skaniai pavalgyti, išgerti ir tęsti pasakojimą apie savo sėkmingą žygį.
Kai nuėjo miegoti, senelis niekaip negalėjo suprasti, kad savo tvarte turi ketvertą gražių arklių, stebuklingą kastuvą, aukso ir kitų brangenybių. „Dabar galėsiu laimingai gyventi ir gerai tvarkyti savo ūkį, “— galvojo jis ir niekaip negalėjo užmerkti laimingų, nuo mąstymo bei patirtų įspūdžių išsiplėtusių akių.
O Mantas ir lovliai miegodami vis krūpčiojo, nes jiems vaidenosi, kad apie lovas raitosi nuodingos karstuose matytos gyvatės ir kažkas į jų lovas paleido dideles juodas dėles. Bet perkėlę akis ir apsidairę prisimindavo — miega senelio namuose ir jokio pavojaus nėra.
Rytmety, kaip ir buvo žadėta, karalius su sūnumis, lovliai ir Mantas išsiruošė į kelionę. Jiems reikėjo aplankyti požemio karalystę ir į sostą sugrąžinti karaliūną.


72. Karaliūno sugrįžimas

Prie požemio karalystės juos vėl atvedė stebuklingasis raktas. Dabar jį savo rankose laikė Karaliūnas. Kai tik jis, suradęs kalno uoloje rakto skylutę, pasuko raktą, visi požemio karalystės plotai, tarsi koks didelis ir lengvutis balionas, pamažu pradėjo kilti į dangų. Kai bekildami susilietė su buvusiais virš jos požemio valdovės užburtais kupolais, jie, tarsi pavasario ledas, pradėjo aižytis ir pavirto į keistą, vos matomą rūką, kuris pamažu tirštėjo ir galiausiai pavirto juodu debesiu. Tas debesys nesisklaidė, o telkėsi, spaudėsi užstodamas saulę ir temdydamas viską aplinkui. Pagaliau jis pasidarė panašus į juodą devyngalvį slibiną ir kai tik jo galvos pažiūrėjo į buvusios požemio karalystės plotus, žmonės pamatė aštuoniolika raudona ugnimi švyturiuojančių akių... Netrukus padangių slibinas į žmones paleido žaibų ugnį ir norėjo viską sudeginti... Tik ta ugnis, netekusi turėtų burtų galių, kilo viršun ir ryškia liepsna sudegino juodąjį devyngalvį slibiną...
Po to pasirodė saulė ir sutvisko miesto bokštai bei namų langai. Pragydo paukščiai, o miesto žmonės, lyg išvydę kokį stebuklą, prisidėję rankų delnus virš akių, dairėsi į dangų ir negalėjo suprasti, kas šią minutę atsitiko.
— Aš nebūčiau niekada patikėjęs, kad iš mano karalystės žmonių buvo atimta net saulė... — su nuostaba ištarė Karaliūnas.
Nušvitus saulėtam dangui, iškart pasikeitė Karaliūno ir jo sūnų apdarai. jis dabar vilkėjo gražia karališka mantija, o ant jo galvos sužibo auksinė karūna. Jo sūnūs — karalystės princai, taip pat vilkėjo princų mantijomis, o prie šonų kabėjo aukso rankenomis švytintys kardai.
— Dabar jau galime keliauti į karaliaus rūmus, — bepasakė nustebęs Karaliūnas.
Lovliai juos sulaikė. Jie parinko tris pačius gražiausius arklius, padidino juos ir paliepė visiems trims atsisėsti ant jų. Kai karalius su sūnumis įjojo į miestą, jį žmonės iš karto pažino. Gandas apie karaliaus sugrįžimą pasklido ne tik po miestą bet ir visą karalystę. Prisirinko minios žmonių, sveikino karalių, linkėjo jam gerų metų. Miesto aikštėje karalius žmonėms papasakojo, kaip jį buvo pavergusi piktoji ragana, kiek jis ir jo sūnūs iškentėjo, kas juos išlaisvino.
Pabaigdamas pažadėjo:
— Dabar mes laisvi ir gyvensime kaip laisvi žmones. Mūsų gyvenimas priklausys nuo mūsų pačių. O tai yra pats svarbiausias ir pats gražiausias žmogaus siekis.
Vakare karalius pasitikusiems jį žmonėms surengė puotą ir mieste visą naktį skambėjo muzika ir dainos.
-------------------------------------------------------------------------------
Tai paskutinė šio ciklo pasaka. Būtų įdomu išgirsti, kas turėjo sveikatos perskaityti, keletą apibendrinančių žodžių.
Planuose yra dar du ciklai. Gerokai trumpesni.
Iš anksto dėkoju. Pagarbiai  E.