poliarinė naktis

Tėvas sakė -
"nebijok,
juk aš tavo kraujas,
aš tave apginsiu... "
Meiliai smaksojo
sėdėdamas netolies
apglėbęs lagaminėlį
aptrauktą dirbtine oda,
netikrumo luitą
sau ant kelių.
Oda pagaugais nušiūravo,
o jis,
patyrusiu medžiotojo žvilgsniu
akyse sugavęs
baimės pėdas,
iššiepė lūpas
netikra šypsena
"nebijok, " - ūbavo,
"tėvelis tave paguos... "
Tyliai artinosi,
slinkosi artyn, visai visai tyliai
nieko nesigirdėjo,
nebent įtempus ausis
galėtum išgirsti
glitų krebždėjimą
sofos spyruoklėse
"Mes juk vieno kraujo,
tu ir aš. "

o tada atėjo poliarinė naktis
visam gyvenimui