Svetima kalba

Kalbu akių kalba,
bet mylimieji nesupranta.
Kalbu minties tarme-
kvaila vadina.
Kalbu esybe savo,
vidumi-
netiki ir tikisi klastos.
Kalbu, kalbu,
o tušti žodžiai liejas,
sklando
ir nepasiekę tikslo,
neatradę  prado atėjimo
į būtį žemišką,
į bedugnę laiko,
veltui iššvaistyto,
grimzta,
tyla
ir ilgam…
Kiekvienas nugyventas žingsnis
suklumpa tik ties ta krūvele akmenų,
kuria sava vadina,
o žodžiai krisdami į sieną akmenine,
aidu sugrįžta
iškraipyti,
beviltiškai,
praradę pirmapradę prasmę…