Visos Italijos dulkės I

I skyrius
Yra tik dvi universalios gyvenimo taisyklės, ir aš abi sulaužiau. Už ką buvau nedelsiant nubausta.
Pirmoji — niekam neskolink savo automobilio; antroji — nepasitikėk geriausia drauge. Kai atidavusi eilinį straipsnį leidyklai išvažiavau ieškoti užtarnautos ramybės į Amžinąjį miestą (ir rengtis būsimai motinystei), nė pagalvoti negalėjau, kad grįžusi rasiu savo daiktus kuo dailiausiai sudėtus prie buto durų, bendrą kredito kortelę pereikvotu limitu, nėščią šunį, o savo brangiausiąjį susirūpinusi jau esamu nėštumu. Aisku, ne šuns. Aišku, ne mano.
Tai dar ne viskas. Pašto dėžutėje gulėjo kvetimas į teismą: draugė, vairuodama mano automobilį, pamiršo, kad dešinės rankos taisyklė galioja ir moterims. Aišku, ji buvo išmetusi pora taurių "Veuve Clicot" per daug, ir to pakako, kad madam pademonstruotų savo nepriekaištingą skonį ir taranuotų leksusą. Naują. Vairuojamą mieste žinomo autoriteto X.
Tai buvo paskutinis taškas. Mūsų namas labai elitinis, aš — visai ne. Todėl drąsiai atsisėdau ant laiptų, ištiesusi begalines ilgas kojas per tris pakopas, ėmiau knistis atminties gelmėse. Tikėjausi jose rasti visuotinio proto likučių, padėsiančių rasti išeitį iš padėties. Žinau, kad ji ten pat, kur įeitis. Bet kurgi ji? Dar viena — tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Jau geriau, bet nesu tikra, kad tai manęs nenužudys. Problemas reikia spręsti tada, kai jos užgriūna. Kas dar ten galvoje, trejus pastaruosius metus naudotoje ne pagal paskirtį? Reklaminių frazių ištraukos ir voratinkliai.
Atsidusau ir griebiausi už širdies, bet ji nė neketino skaudėti. Aha, teks nuleisti ranka žemiau ir visiems meluoti apie cholecistito priepuolį. Tikriausiai tai mirtina, bet net cholecistito neturiu. Pinigų irgi. Pinigų. Žalių amerikinių, violetinių — senutės Europos, skaisčiai mėlynos mokėjimo kortelės. Velniai griebtų, kada taip tuščia buvo sieloje ir banko sąskaitoje? Buvo metas pravirkti, bet staiga kaip pasakoje ar prastame siaubo filme girgžtelėjo lauko durys ir pasirodė ne, ne maniakas nekaltų merginų medžiotojas (o ir ką jam čia medžioti), o didžiausia namo paskalų nešiotoja.
“Simute, brangioji, šuniuko atėjote”, — sučiulbėjo. Dieve, kokio šuniuko, mano senas šuo seniausiai persikraustė į šunų rojų, kai išvažiavau į Italiją, namie liko tik keli kaktusai, krotonas ir santpaulija. Nė neabejoju, kad dabar ant lango stirkso priekaištingi jų skeletėliai. Gal tik kaktusai išgyveno. Arba naujoji mano vyro žmona pasirodė esanti gera šeimininkė. Tiesa, vienai pažįstamai porai nutiko panašiai: ilgai dvejoję, ar tinkami tapti tėvais, jie nusprendė pirmiausia laikyti kaktusą. Jei tas išgyvens — įsigys kačiuką. Paskui — šunį. Jei gyvi liks ir gyvūnai, galima bus galvoti apie vaiką. Tėviškos ir motiniškos meilės paieškos baigėsi kaktusų stadijoje: nereiklūs spygliuočiai, ištisus mėnesius gyvenantys be vandens dykumoje, išgaišo po poros savaičių. Kažkokios pasakos herojus atgaivindavo rankos prisilietimu viską, kas gyva, o taip ir netapę tėvais mano draugai turėjo unikalią, bet visiškai priešingą savybę: vienu prisilietimu numarinti viską, kas ką tik augo ir žaliavo...
Atleiskite už intermedija, bet nei katės, nei šuns, nei papūgėlės ar tarakono bendroje mūsų šeimoje niekada nebuvo. Tuščia galva gaudė kaip puodas, o iš už kaimynės buto pasirodė ilgakojis šunelis. Ne šunelis, o tikras didžiulis šuo — ir aiškiai ne pirmą mėnesį nėščias. Gyvūnas pasuko didelę trikampę galvą ir... tą akimirką iš tiesų griebiausi už širdies, kuri išdavikiškai nustojo plakusi: į mane žvelgė tamsiai rudos protingos Asos, mano pirmojo ir vienintelio šuns, su kuria kartu leidome alkanus studentiškus metus, akys. Su ja dalijomės duoną, pigų margariną ir pyragėlius “Bulvytė” bei šuninius saldinius — po stipendijos. “Jūsiškė, ar ne, — tarškėjo kaimynė, — iš jūsų durų išbėgo, aš pamaitinau...” Aš, sena agnotiškė, nejučia kilstelėjau ranka žegnotis. Taip nebūna.
Nevikriai kilnodamas kojas šuo klibinkščiavo prie manęs. Pakeliui užkliuvo už didžiulių lagaminų ir išvertė mano mylimą “Mexx” rankinę.
Turinys pabiro ant grindų, tarp lėktuvo bilietų, sulamdytų vienkartinių nosinaičių ir lūpdų dažų “Šanel” kažkas blykstelėjo. Kokia laimė, kad niekada neturėjau mažytės rankinės, kokia laimė, kad viską, kas mano, nešiojuosi su savimi, kokia laimė, kad mano senas butukas kadaise buvo padovanotas man tėvų, ir kad niekada nededu visų kiaušinių į vieną pintinę. Būtent šitos išminties ilgai ieškojo besiblaškanti sąmonė. Pirmasis impulsas buvo prisėsti ant laiptų su šunėku ir ilgai pasilinguojant kaukti. Duetu. Kaip senuos rusų filmuose. Po šešių valandų kelionės (3 valandos skrydžio iš Romos, 3 — autobusu iš Rygos, tiesioginio reiso Vilnius — Roma seniai nebėra), jaučiausi alkana, stovėjau svetimame (buvusiame savo) hole su dviem didžiuliais lagaminais ir pilvota kale ant rankų. Kortelėje nebuvo pinigų, o saugomoje aikštelėje stovėjo sudaužyta “Toyota Yaris”, bet vis dėlto išeitis iš beviltiškos padėties ten, kur įėjimas. O įėjimą aš būtinai rasiu.