Kaip aš saulę gelbėjau

Palenkė  saulė galvą į žemę, siūrbt iš ežero, kaip veršelis vandenį ir vėl šypsosi…
Priplaukė prie kranto krokodilas – ogi žiūri, kad vanduo nugertas.
Saule saule, taigi per tavo išdaigas, mes vėl tamsoje sėdėsim. Matau, kaip įsiutęs krokodilas lipa į pupą ir ruošiasi saulę suėsti.
Persigando nelaboji geltonskruostė, ėmė drebėti, sukasi į vieną pusę, sukasi į kitą, bet negali iš vietos pajudėti. Atkiša vargšė man savo degančią ranką ir prašo padėti. Ką jau darysi, reikia padūkėlę gelbėti. Aš tik timt už auksinės gyslos, o ta pasirodo ardytis pradėjo, kaip nerta skepetaitė. Vynioju į kamuolį akinančius siūlus, kol visai saulė išsiardė ir liko mano saujoj.
Žiūri krokodilas iš dangaus – ir nieko nesupranta. O aš pasileidžiu tolyn su saule rankoje. Nepavys manęs žalianosis, nepavys… Neatiduosiu saulės. Ji mūsų!