Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Karonas miega. Medžių lapai palengva leidžiasi žemyn, užklodami žemę, laukus, kūną, vos spėjusias pražysti vėlyvasias gėles. Viskas paslėpta ir pamiršta. Lapus keičia sniegas — tas baltas purus patalas. Snaigės, gaivios ir šaltos, lyg adatos baksnoja Karonui veidą, bet jis net nesudreba, nieko nejaučia, nes giliai miega... Jam šalta tik širdyje, net abejonės liepsna, tiek kaitinusi krūtinę, nesugeba pralaužti širdį sukausčiusių ledų.
  Karonas miega. Vangiai atmerkia akis, kai pavasaris visom keturiom atšuoliuoja miškais bei kloniais, ir šiltas vėjelis įsisupęs į senus lapus pakyla viršun ir nuskrieja toli toli. Dygsta nauja žolė, daigai, medžių šakos kraunasi pumpurus — visur dalijama saulės atnešta gyvybės gija. Gležnos gėlelės ritmiškai linguoja, skleisdamos auksines žiedadulkes, kurios pakyla tvankiame ore ir galiausiai nusėda, apsvaigindamos bet kokią būtybę... Tačiau Karonas — bejausmis. Nesupranta, kodėl pavasaris negali pralaužti visus ledus, ką dar reikia išmokti? Miega... bet akių neužmerkia, net nemirkteli, kai vėsus vasaros lietus gaivina žemę, bet ne jį. Girdo ištroškusią motiną žemę. “Girdo krauju..? Ne. Kodėl vanduo nenuplauna rankų? Juk tokios suterštos ir purvinos... aš visada tavimi pasitikėjau, o dabar net negali savo priedermės atlikti... aaa... kraujas per tirštas. Tu man nepadėsi? ” Pasirodo saulė. Pasibaigus lietui, blizga medžių lapai, kai kur teška vandens lašai... Skaistieji spinduliai užbėgdami už miško medžių lapijos žaidžia kartu su savo draugais, šešėliais, Karono veide. Bet šis težiūri tik į savo ranką: nuo piršto žemyn rieda vienas skaidrus lašas ir delno vidury sustoja. Lašas gaudo šviesą ir sugavęs kelis spindulius švitina į akis, kuriose jie neatsispindėjo. Pražydėję medžiai vėl skubinasi mesti lapus, prieš tai nuspalvinę įvairiausiomis spalvomis. Gyvybės gija, atrodo, susirinko likučius ir nuvilnijo į pietus. Karonas sulig paskutiniais išskrendančių paukščių atsisveikinimų klegesiais užsimerkia ir toliau miega, laukdamas kito pavasario. Štai saulės pakviestas sugrįžta trečias pavasaris — nauja gyvybė, šiluma ir atgaiva. Tačiau viskas kartojasi iš naujo, kol išgirsta...
“Kažkas verkia... kas verkia? ”
  Tolumoje aidi nuskriausto mažylio verksmas.
— Mam-ma-a-a!!!
— Greičiau stokis, eime. Nagi nežliumbk, tu gi tikras vyras, o vyrai jau seniai nebeverkšlena. — girdisi moters balsas.
“Kažkas taip pažįstama. Kažkur jau girdėta. ”
  Karonas keliasi lyg apdujęs ir virsta žemėn. Vėl stojasi ir sunkiai žengia balsų link. Klūpdamas šliaužia toliau, bet dabar nebesustos. Nenoriai klauso jo kojos, bet nieko, pripras. Jau nebetoli... už krūmų matosi dulkėtas keliukas, kurio vidury verkia mažylis, o šalia betupianti motina guodžia.
— Ei jūs ten, greičiau! — šūkteli vyriškas balsas. — Turime eiti greičiau, jei norime, kad mūsų nesučiuptų. Na ko jūs ten lūkuriuojat?!
“Ne... vėl žmonės. ”
  Karonas apsigręžė ir vėl grįžo į miško gilumą. Trumpam suspindęs žiburėlis akyse vėl užgeso. Vėl žingsniavo vienas, vėl žvilgsnis paskendo migloje, vėl...
“Kaip viskas netikra ir laikina. ”
  Samanos maloniai glostė pėdas, kai kada truputį kutendamos. Aukšti medžiai stiebėsi į dangų, savo vešlia lapija dangstydami saulę. Karonas ėjo tyliai. Šalia jo, prieš akis, suspindo dieviška šviesa. Tačiau jis nesustojo, nes nematė. Per daug tamsu. Šviesulys sukruto, kai jo nepastebėjo: išsiskleidė du švytintys purūs sparneliai, abu sutrūkčiojo ir spindėjusi šviesa įgavo mergaitės formą, kuri iki skausmo buvo pažįstama Karonui. Sušlamėjo mažais sparneliais ir nusklendė Karonui iš paskos.
— Karonai...
“Kas, kas čia? ”
— Karonai, paklausyk...
“Nejau mane ausys apgauna, o gal aš sapnuoju? ”
— Karonai, sustok! — sušukusi mergaitė staiga prisiartino ir stipriai, kiek tik galėjo, apkabino.
“Ne, tai ne sapnas”
— Yuna... — kiek patylėjęs tęsė toliau. — Yuna, maldavau tris metus... tris metus, kad tu pasirodytum. O dabar, štai tu čia... ir aš... ir aš... — springdamas nuo ašarų kartojo jis.
— Karonai, paklausyk... aš taip pat turėjau laukti tris metus, kad galėčiau vėl susitikti su tavimi ir dabar...
— Aš norėjau paprašyti tavo atleidimo, viską padaryčiau, kad jį gaučiau. — Karonas neleidęs jai užbaigti atsisuko į Yunos pusę.
Nustebusi mergaitė nevalingai nusipurtė. Akimirkai  visa suspingsėjo ir lyg sau sumurmėjo:
— Tavo akys... — kiek patylėjusi prabilo garsiau. — Aš taip pat turėjau laukti tris metus, kad galėčiau su tavimi susitikti. Kiekvieną kartą verkdavau, kai matydavau tave kenčiantį. Atleisk man, kad aš tokia verksnė, bet... Kiekvieną kartą norėdavau tave paguosti, tačiau tu net nežvilgtelėdavai dangun. Tik dėl tavęs sunkiai dirbau, kad gaučiau šituos, — tarusi sumosavo sparneliais, nuo kurių pasklido sidabrinės dulkės. — o dabar aš tau padėsiu viską ištverti. Visada būsiu šalia, nors ir draudžiama, niekados nepaliksiu tavęs, nors ir nematysi manęs šalia. Atmink tai ir tau pavyks viską iškęsti, visus tau skirtus išbandymus...
“Išbandymus..? ”
— Ar tu mane bent girdi? Karonai!
— Taip. — apsnūdęs atsakė jis.
— Tavęs laukia septyni išbandymai, tiksliau beliko tik šeši... — nuleidusi galvą Yuna nutilo.
  Sidabrinės dulkelės tvyrančios svaigiame ore paskutinį kartą stipriau žybteli ir pasiekusios žemę išnyksta. Karonas liūdnai nusišypsojo, kilsteli jos galvą ir klausia:
— Ar tu man atleidi?
— Jau prieš tris metus atleidau, bet tai dabar nebesvarbu. Svarbiausia, kad tu tuos išbandymus išlaikytum ir tada galėtume sugrįžti namo. Kadangi tu juos būtinai turi įveikti, tad apie jų vengimą nėra nė kalbos. Nuo jų nepabėgsi ir nepasislėpsi, viskas nulemta iš anksto. Juk tu nori namo? Karonai, tu dabar kaip niekad esi reikalingas dangui...
“Ji man atleido! ”
— ... nors mokytojai man nieko nesako, bet jaučiu, kad kažkas vyksta: visi suirzę ir įsitempę, visi kažko bijo. Dievas netgi leido tau sugrįžti... Tik neatstumk paskutinės progos, bent dėl manęs pasistenk. Jaučiu, kad čia greitai nebebus saugu, tad paskubėk!
Mergaitė įžiūrėjusi, kad Karono mintys skrajoja nežinia kur, griebusi jį už pečių smarkiai supurtė ir sušuko:
— Pabusk! Karonai, tai ne juokai!
— Kažkas vyksta danguje? Aa... Bet gi nepyk ant manęs, aš vis dar negaliu patikėti, kad tu čia, stovi tiesiai man prieš akis, — taręs lengvai atsiduso. — tave jau kviečia...
— Taip, bet nepamiršk, ką tau sakiau. Aš visada būsiu šalia, kai tau bus sunku ir nebepakeliama, visada, nors ir nematysi manęs, visada... visada...
  Su paskutiniais žodžiais Yuna ištirpo miško svaiguly, lyg tai tebuvęs paprastas sapnas. O Karonas kaip stovėjo taip ir liko stovėti.
“Sakai išbandymai... turėtų būti smagu. Pažiūrėsim, ką man senukas yra paskyręs. Ir įdomu, kodėl toks niekingas padaras kaip aš esu reikalingas dangui. ”
  Prastovėjęs dar keletą akimirkų nužingsniavo keliuko link, kur paskutinį kartą buvo pastebėjęs žmones.
2004-06-08 14:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-05 12:18
Klaudyja
Tikrai faina:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 08:52
Svajoklis I
och....
Poezija :) Man kažkodėl primena anime filmukus. Ar tik ne iš ten kilo idėja?
Beje, aš irgi stengiuos "seiliotis" kartais, bet tai vadina "makalyne":)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-14 14:42
Mrr Drugelių Paišytoja
na, man patiko. Ir tos 'seilionės' kaip  pavadino, man visai neiškrenta ir tinka. Juk jei fantastika, tai turi būti vien tik visokie žiaurūs dalykai, visokie naujausi ginklai ir penki šimtai superslaptųjų agentų? Na, aišku ne visi tokie, bet dauguma... O čia man kaip tik gražiai nuskambėjo :) einu skaityt trečios dalies :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-14 03:12
St Sebastianas
Šiaip... Gražu. Negaliu sakyti, kad ši dalis man nepatiko. Tik kartais sklandoma per daug toli nuo esmės. Kartais tai gerai... Tik manau, kad šioje dalyje lazda kiek perlenkta.;)
Šiaip ar taip, svarbiausia, kad patiko. Vakare perskaitysiu trečiąją dalį. Tikiuosi, nenusivilsiu.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-13 17:27
Hitomi
Tesinys... hmm nezinau...
Man kur kas mielesnes istorijos besibaigiancios grazia mirtimi kaip kad tavo 1-oji. Tesiniai nuzudo visa tokiu trumpu apysaku magija...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-09 17:18
Mayo
... bus tas velnias, tik niekur neskubekit... irgi negali palaukti... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-09 15:00
mmmm
Kodėl gi, galima ir su dumblu prasisukti :)
Šiaip aišku yra kažkas čia, savotiškas tavo kūrinys, nors tobulėti aikšku yra kur. Kažkaip patraukliau reiktų pateikti skaitytojui ar kokį velnią.
Ir nereikia daryti tokių didelių pastraipų kaip pirmoji artai antroji (nesuprantu ar ten viena ar dvi pastraipos:). Nu bet savotiškai. 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-09 12:16
Haldir
Kur su tokiais taikyti?
Na nzn, cia juk fantastika tai gerai pataikai :)

Bet kai kitasyk rasysi tai naudok maziau visokiu epitetu, metaforu ir kito panasaus "dumblo" :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 22:32
Mayo
... kaip dziugu, kad nors vienam patiko. Jau maniau, kad nebeverta cia ir berasyti kazka. Labai dekoju uz sveikinima ir tikrai gaila, kad pasibaige, bet nieko cia nepadarysi.
  Dar norejau paklausti, jei kas beatsakys, tai kur man su tokiais kuriniais taikyti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 21:27
Mj_Jowall
Na o man patinka sitos "seiliones", ar kaip jus, kritikai, jas vadinat. As myliu sita kurini, nes ji paskaites, suprantu, koks poshlas, purvinas, grubus ir blogas esu(cia ne dzoukas). Ir kaip man toli iki tobulybes. Aciu tau, Mayo, turetum buti nuostabus zmogutis. Taip pat sveikinu su antra vieta anime rastu konkurse.
PS: gaila, kad baigesi Kenshinas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 20:16
Suglumes
Eilinis "uz sirdies girebiantis" kurinys. Per daug griebiantis, jei taikai i fantastika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 17:11
Mayo
... na gerai gerai, "seiliones" - patiko tas zodis, nebesistengsiu vaizdziai perteikti. O del to, kad vyrai verkia tai jus nesuprantat, koki jis skausma patiria, nu dzin... atskreipsiu i tai demesi kituose kuriniuose...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 16:05
Haldir
Pritariu Maliciuos.

Taigi, kurinukas toks siaipsau.
Pernelyg daug visokiu "seilioniu" ir per jas kartais is didelio rasto iseini is krasto.

Pvz: "Su paskutiniais žodžiais Yuna ištirpo miško svaiguly"

Zodziu, esme, kad istirpo ir Yuna ir zodziai ir ne bet kur, o misko svaiguly.
Nu blyn nors nusisauk neisivaizduoju kas tas misko svaigulys ir kaip jame istirpstama su zodziais.

"seiliones".

Jas tik poetai naudoja.


2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 14:41
Maliciuos
Laikykis pagrindinio istatymo VVV - vyrai verkia vieni, nes tada ir moteris pravirks - jos negali ramiai ziureti i asaras. Jeigu jie verks abu - kas nubrauks jos asaras?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą