Ji šoka, kartu su smuikininko smičium.
Pabunda naktim, po čerpėm aplipusiu stogu,
užgimsta jos pasaka
ir ji sukasi su lapais, kol
dar saulės tvaiko dulkės nenusileido.
Įsipina į plaukus pienių parašiutus,
o iš už ausies styro kuokštelis alyvų
(ieškos - kai pavargs - penkialapės žiedų lelijos).
Ir ji kopetėlėm - link vyšnių
pasistiebdama kas antrą laiptelį
ir apsisukdama ties tais, kurie po kojom.
Ji avytė, ji tavo sapnų mergiotė.
Jos balsas - prie riešo pririštas skambalėlis.
Ir dainuoja ir šoka ir aidi ir pasiklysta
tirštuos rožių aliejuos
(kai rūkas su žiedlapiais susimaišo),
pėdutėm išklampoja
(jie kaip jūra vėl susilieja)
iškarpydama langus -
brėkštančią aušrą pasitikti šiandien
būtina.