Pusės veiksmo drama su dekoracijomis
JIS
JI
SARGAS
DEKORACIJOS
Pirma ketvirtoji veiksmo. Lietuva. Ruduo. Miestelis N+K. Rūkas. Parkas. Parke pėsčiųjų takelis. Šalia jo - suolelis. Ant suolelio sėdi JIS. Rūko.
JIS: Kas turi įvykti - nutiks dabar.
Kas turi nutikti, būtinai dabar įvyks.
Jei tai neįvyks, tai bus dabar.
Svarbiausia - būti pasiruošus.
JIS iš kišenės išsitraukia žgutą, iš kitos - švirkštą. Įgudusiais judesiais susileidžia švirkšto turinį į veną
JI: Nori mandarinų?
JIS: Noriu Kalėdų. Maniau jau neateisi.
JI: Aš visada ateinu. Tiksliau, tu pas mane ateini. Ir visada nori Kalėdų. Ir visad mąstai manęs nesulauksiąs.
JIS: Visos jūs tokios. Nieko asmeniško. Mat tokiu metų laiku būnu itin melancholiškas. Ir leidžiu sau viską. Tu tik neįsižeisk. Niekaip nepamenu smagaus rudens. Vis tie pūvantys lapai. Pažliugę laukai. Nuo jų purvinumo sužliugęs lietus. Užaugę viščiukai. Jie man primena kalėjimą.
JI: Tu gi nesi sėdėjęs.
JIS: Užtat kiek girdėjęs.
JI: Užteks tų tesinių nonsensų. Man nuobodu ir pikta. Aš ateinu pas tave, o tu.. Nenoriu tavęs tokio matyti. Iki. Grįšiu žiemą.
JIS: Ne! Niekur neik. Prašau.
JI: Dar norėjai kažką pridurti?
JIS: Ne. Norėjau pasakyti - taip!
JI: Aš klausau, klausau jūsų.
JIS: Myliu..
JI: Ką?
JIS: Tave.
JI: Na ir?
JIS: Ir? Ir aš nebegaliu be tavęs. Kaip negali snieguolė be vanilinio plombyro. Kaip ruoduo be pūvančių lapų tvaiko. Nebegaliu be tavęs. Nuo tada, kai pirmąkart tave sutikau, Zoknių oro uoste. Tiksliau, jo tuolete. (Pusiau sau) Žinoma, tuoletą užėjusi tvarkyti valytoja galtėjo apsimest, kad mūsų nemato. Bet kur tau. O man ten už dėžių stumdymą visai gerai mokėjo. Nereikėtų dabar leist ant suolelio šių žvarbių naktų, dangumi užsiklojus. Bet aš tave vistiek myliu be galo. Be proto. Be pinigų ir pastogės. Su kiekviena akimirka man reikia tavęs vis labiau, daugiau ir smarkiau. Su kiekvienu atodūsiu vis labiau jaučiu tą deginančią aistrą, apsemiančią mane nuo padų lig pažastų. Pasiekiančią mano kaklą, skruostus, ausų spenelius. Begėdiškai besikėsinančią atimti galimybę kvėpuot šiuo pūvančių lapų kvapu įsodrintu oru. Nusižeminęs maldauju: leisk man nugrimzt tavo akių mėlynume pavasariais, tavo kaklo grakštumu leisk užsiklot speiguotą žiemą, o vasarą - dusink mane savo lūpų raudoniu. Lengvai ir saldžiai.
JI: Šikt man ant tavos meilės. Tik leisk berniukams mylėt...
SARGAS (Suvyniodamas parko takelį) : Gal galėtumėt pakelti kojas? Dėkui.
JI: Tik leisk berniukams mylėt, iškart, kaip tūkstančiai briedžių pavasarį keliasi iš numirusių kapų. Ir dėl ko? Dėl padarėlio su sijonu, šviesiomis garbanomis bei krūtimis?
Be to, aš ištekėjusi.
JIS: Tu gi neblondinė. Ir vertinu tave ne už krūtis ar sijoną. O tavo vyras - gėjus.
JI: Aš pati žinau, kad jis pisasi su vyrais. Bet kas iš tavosios meilės be galo? O jis žmogus geras, paprastas...
SARGAS (Siekdamas po suoleliu augusio krūmo) : Atsiprašau.
JIS: Visos jūs tokios.
Pradžioje gundo. Vėliau pasiima mūsų galvas. Pabaigai, palieka seklumoje, ten kur jūra kelių nesiekia, o aplinkui - bedugnė giluma.
JI: Kaip bebūtų, aš išskrendu.
SARGAS (užsivertęs tempiamą medį ant kojos) : Aaa!
JIS: Ką? T.y. kaip? kur? kada?.. kodėl?
JI: Lėktuvu. Į Braziliją. Už valandos. Kodėl? Ten manęs lauki tu, kvailuti.
JIS: Ne! Palauk, Ekstaze, nedink! Prašau, nedink.. man reikia tavęs. Aš negaliu be tavęs.
JI išeina. JIS pabunda parke ant suolelio. JĮ krečia drebulys, pila šaltas prakaitas.
SARGAS: Jums dar reikės šviesos?
JIS: Ne. Šiandien neberepetuosime.