Paukščiavimų naktys

Išprotėję
paukščiai maudosi
mano langų pavėsiuose-
žmogus taip nesugalvotų-
ištisą naktį
verkti mėnulio,
ištisą dieną
nuogas džiūgauti.

Paryčiais, sako,
kiti pasiduoda-
susiranda save
ir per pečius apkabinę
parveda Namo.

Aš, žinokite,
ilgiausiuosius vakarus
klausau kaip
kaimynų mergaitė
gaudo fleita garsus-
o pagauna mane.

Jei nutyla, girdžiu,
(turbūt tolėliau į šiaurę)
kaip ant žilo priegalvio
baigiasi kažkieno
paskutinis sapnas-
ir taip laukiu
taip laukiu
laukiu
savo paukščio
(na, vis ne viena).