Kaip profaniškai prasidėjo mano diena - juokitės!

Kai atsakiau, jog XVI-XVII amžiuj, Lietuvoje dievų padaugėjo, nes radosi daug mitinių būtybių, kurios perėmė pusę naštos, buvo pusė 9 ryte. Tada pasileidau tekina iš tos hado skylės.
Laisvės alėja budo, bomžai spjaudė pachmielo likučius, čirškavo žvirbliai ir spigino saulė, na tiesiog nuostabi diena aušo.
Tada kareivio žingsiais besiartinant link stotelės:
- Dievuška, izvinite, dievuška, a možna tut u vas saski patrogat? Ja sto eurav plačiu! - Kukliai pasidomėjo nušašęs čigonas, su treningais ir pležiankėm. Plachaja dievuška ja... nidala saski patrogat.
Tada patraukiau į turgų. Braunantis pro rudų neilonkių ir parūgusių sūrių galeriją, mane pasitiko mažųjų olandų originalai - gulbės, saulėlydžiai, berželiai etc. ir autistinės bomžų skulptūros, linguojančios pagal Tėve mūsų, netyčia įpainiojant aliukų dainų tekstų. Tada horizonte pasirodė jis. Kaip droviai žvelgė užtinusios urlagano akys, ir kaip tyrai rankose suvirpėjo nugerto alaus bambalys, kai sakė man labas. Aš pasikėlus - nieko neatsakiau, dabar graužia sąžinė. Šis tyras nepažįstamojo pasisveikinimas, toks nedviprasmiškas ir švarus tarsi įvedė šiek tiek sakralumo.
Bet dėja, turbūt prigimtis man bloškė: susitaikyk brangute su tuo, per daug susidvasinus. Taigi šią rytinę simfoniją užbaigė krūmuose kakojantis diedukas. Tegyvuoja pavasariniai stebuklai.