Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (35) (juodraštis)

LI
Dienos slinko į rudenį. Rytais į žemę vis dažniau ėmė leistis rūkai. Kad taip užkrapnotų lietutis – prasidėtų grybų metas. Ir kaip pagal užsakymą atbudusi vieną ankstų rytą išgirdau barbenimą į stogą. Lijo keletą dienų, bet buvo šilta. Apniukęs oras skandino sunkiai pakeliamą liūdesį, dar skaudžiau paryškindamas netektį. Tokiomis lietingomis dienomis slankiojau iš kampo į kampą…

Vieną rytą, susiieškojusi krepšį, patraukiau į mišką.
– Nepaklysk, – perspėjo teta. – Toks rūkas…
Įlindusi į tankynę, po eglaitėmis radau keletą jaunų baravykų. Pasukau tolyn į tas vietas, kur praėjusiais metais rinkdavau raudonviršius. Vėl radau keletą…
Kuo gilyn ėjau į mišką, tuo labiau jis darėsi niūrus ir nepažįstamas, apraizgytas susivijusių šakų, krūmų ir uogienojų, todėl nuteikė atgrasiai – nesvetingai. Staiga išgirdau kažkokį keistą garsą, lyg laiduose zvimbtų aukštos įtampos elektros srovė. Tankynėje tas keistas garsas nuolat stiprėjo. Miškas buvo vis dar apniukęs. Pajutau nebežinanti, kur esu – pasiklydau.
Staiga išgirdau aiškų mamos balsą, šaukiantį vardu… Labai išsigandau… Tokio netikėtumo tarsi nenorėjo priimti mano klausa… Atsigręžusi ir pasilenkusi pro šakas dar tolokai įžiūrėjau miško aikštelės pakraštėlį – lindau iš tankynės atgal.
Sustojusi apsirišti medžio šakos nutrauktos skarelės, vėl žvilgtelėjau į tankynę – raudonavo grybai.
Tas pats įsakmus balsas griežtai pareikalavo:
– S u u g r į į ž k k k…
Skardėjo miškas. Aidas tarsi atsimušė į mane ir pradingo tarp medžių… Priblokšta šauksmo, broviausi pro šakas, kol išlindau į miško aikštelės pakraštį. Pro miglas sušvito apsiblaususi saulė. Miškas man pasirodė lyg padalytas į dvi dalis: tamsią ir šviesią. Suvokiau, kad turiu grįžti į tą šviesiąją pusę, kur namai ir kur manęs laukia nerimaujanti tetulė.
Kas manęs laukė toje tamsioje miško dalyje? Nuo kokios nelaimės ar prapulties mane apsaugojo sugrįžti pašaukęs motinos balsas? Kodėl ji mane šaukė? Kodėl neleido eiti į nepažįstamą garsą?..

Išsigandusi ir pasimetusi slinkau į namus… Netikėto išgąsčio būsenos tikėjausi atsikratyti išėjusi iš šiandien tokio keisto miško ir vyliausi prislopsiant ausyse dar užsilikusį skaudžiai pažįstamą balso aidą…
Ilgokai ėjau namų link, kol atsidūriau ant nedidelio kauburio, primenančio pilkapį, kurio viena pusė liko miške, o kita rėmėsi į palaukę. Ryškiai sušvito saulė. Stovėjau apstulbusi – aplink mane mėlynavo neužmirštuolių pieva… Vos juntamas vėjelis tarsi dar šiureno šauksmo aidą, kuris man priminė senelės prašymą ir… iki skaudumo mėlynas Martyno akis…

Pabaiga