Fizzy?Fake?Me?

Pirmi dalykai, kuriuos pajutau nubudusi, buvo kažkieno plaukai, apsiviję mano kaklą (Gustės), kažkieno ranka, apglėbusi mano liemenį (nepažįstamo vaikinuko) ir mano ranka, gulinti ant kažkieno krūtinės (Gustės). Sukikenu. Dieve, man vakar taip reikėjo sekso, kad gavau dvigubai! Išsiridenu iš lovos. Kur aš? Ai, čia gi Dainiaus miegamasis. Vėl sukikenu. Kuo toliau, tuo geriau. Pažvelgiu į Gustę ir tą nepažįstamajį. Gaila, kad nieko neprisimenu. Daugiau negersiu „Starkos“. Susirandu savo sijoną ir megztinį. Troškina. Išeinu iš kambario. Žvilgteriu į laikrodį. Blt! 11. 30. Be penkiolikos dvylika turiu susitikti su Maksu prie muzikos prekių parduotuvės. Šūdas! Apsiaunu batus (kaip aš nekenčiu vartyti tuos kerzus!) ir nusileidžiu laiptais žemyn. Fuc. k! Pamiršau kuprinę. Hrrrrrr.... Tenka grįžti atgal.

Jau lauke. Apsiniaukę. Kaip man nuvažiuoti iki centro?? Aha, 30 mikroautobusas. Įsėdu ir po 20 minučių jau esu prie parduotuvės. Maksas manęs laukia. Apsikabinam. Jis bumba, kad vėluoju (aš šiaip labai punktuali). Ant durų kabo raštelis: “Grįšiu po 25 minučių“. Susėdam ant parduotuvės laiptų palaukti. Ima lyti. Maksas išskleidžia skėtį. Užsirūkom, plepam. Jis sako, kad tai labai romantiška – sedėti lyjant po skėčiu ant muzikos prekių parduotuvės laiptų. Nusijuokiu. Turbūt... Man patinka Maksas. Iš visų grupėje esančių žmonių, su juo geriausiai sutariu. Grįžta pardavėjas. Maksas nusiperka naujas stygas ir išeinam. Susitariam, kad 4 pas mane repkė.

Parsivelku namo. Tėvų nėra. O jie apskritai kada nors būna namie? Palendu po dušu. Nuplauti sielą. Gaila, kempinė ir dušo želė jos nepadaro nė kiek švaresnės.

Virtuvėje pasidarau aviečių arbatos (mmmmm...) ir prisikraunu vanilinių ledų su vyšnių uogiene. Gyvenimui pasaldinti, kaip pasakytų mano mama. Pakylu į savo kambarį, įjungiu centrą. Guns‘n‘Roses „Don‘t cry“. Plačiai atlapoju langą. Prasigiedrijo ir saulutė išlindo. Pagarsinu muziką ir, atsigulusi ant čiužinio, užkeliu kojas ant palangės. Valgau ir dainuoju. “And don‘t you cry tonight, I still love you baby, don‘t you cry tonight, there‘s a heaven above you baby... “. Saulė maloniai šviečia į veidą. Mmmm... Skanūs ledai. Maždaug po 15 minučių turėtų suskambti telefonas. Mano išprotėję kaimynai amžinai skambina ir grasina iškvieti policiją, jei dar kartą drumsiu jų ramybę, Idiotai.

Pėda reguliuoju saulę: tai uždengiu, tai atidengiu. Kontrolė. Įdomu. Man patinka. Bejudindama kojas, užkliudau ir ant grindų numetu skutimosi peiliuką. “Britvutę“. Paglostau ašmenis. NE, nėra nuotaikos. Nenoriu. Pasižiūriu į randus ant riešų, švytuojančius saulėje. “Britvutę“ paslepiu savo pakabuke. Skausmas – su manimi, bet ne manyje.

Sučirškia durų skambutis. Šūdas! Jau ketvirta valanda. Nusileidžiu žemyn ir atidarau duris. Maksas, Darius ir Gustė sugriūna pro duris. Bla, ir vėl repetuot! Pasidarom valgyti ir einam į priestatą. Mano tėvai nuostabūs. Kai suprato, kad grupė nėra tik mano „vaikiška užgaida“, atlaisvino priestatą ir leido mums ten repetuoti. Chi chi, mepavydžiu tiems asilams anapus tvoros. Apskritai, aš su tėvais sutariu labai gerai – galiu daryti, ką noriu. Apribojimų kaip ir nėra.

Pradedam. Šiaip būtų visai nebloga repkė, jeigu mikrafonas nestreikuotų ir visi nebūtų tokie pagiringi. Ir jei dar Paulius (antras gitaristas) būtų. Tas amžinai visur vėluoja ir viską pramiega. Tinginys. Kas 15 minučių visi eina parūkyti. Žodžiu, repetuojam 3 valandas, iš kurių gojom tik 1 valandą. Rytoj koncertas Palangoj. Kaip tingiu ten važiuoti! Nežinau, kodėl. Ai, šiaip pastaruoju metu tingiu bet ką daryti. Susitariam rytoj 9 ryto išvažiuoti. Maksas paims visus. Gerai, nes dažniausiai man tenka visus kur nors vežti.
.......................................

11. 00. Palangos tiltas. Atsistoju ir stebiu banguojančią jūrą. Gera. Ramu. Vėl valgau ledus. Koncertas prasideda 8 valandą vakaro. Dar daug laiko. Šeštą ir vėl eisim repetuot. O aš ir vėl baisiai tingiu. Ką daryti? Nusileidžiu i paplūdimį. Nusiaunu batus ir lakstau pakrante. Vanduo taip maloniai gaivina. Atsisėdu ir vėjas plaiksto mano garbanas. Norėčiau arbatos....
...................................

20. 00. Koncertas prasidės po keletos minučių. Stoviu ir žiopsau į veidrodį. Kažkas atslenka iš nugaros. Darius. Sako, kad gražiai atrodau. Nusiviepia ir nueina pas savo šavalką. Pf! Tas idiotas turbūt neįstengia manęs pamiršti. Prieš kokius 3 mėnesius permiegojau su juo prisirūkius žolės, tai, matyt, dabar įsivaizduoja, kad jis man patinka ar ką. Kvailys. Išeinu į sceną. Salė sausakimša. Priekyje esantys žmonės nukreipia žvilgsnį į mane. Tiesa pasakius, žemiau mano smakro. Aš dėviu tik tinklinę palaidinę, o po ja – tik žybsintis auskaras spenelyje. Įsivėriau, kai buvau Londone su tėvais. Labai skaudėjo ir krūtis buvo ištinus kokią savaitę.

Pradedam. Dainuoju ir galvoju apie Darių. Jis groja šalia. Prisiminiau, kad aš su juo ne tik kartą permiegojau, bet ir dar kokius 5 kartus šiaip „išdykavau“. Kodėl? Ką aš žinau, tiesiog nebūdavo ką kabinti, tai tikdavo ir jisai. Kaip koks šuniukas slankiojo paskui mane ir žiūrėjo savo akutėmis. Pagalvojau, kad visuomet būna žmonių, manipuliuojančių kitais. Pavyzdžiui, jis vienu metu turėjo merginą, o aš visvien jį nusitempiau į lovą. “Auka“ net ir suprasdama, kad blogai elgiasi, negali sustoti, nes tai, tam tikra prasme, teikia malonumą. O žmonės galėtų viską padaryti dėl malonumo. Viską!! Aš esu tokia manipuliatorė žmonių jausmais. Kalė. Bet nepasakyčiau, kad tai mane skaudina. Pažvelgiu į Darių ir nusišypsau. Jei šįvakar nesusirasiu sau vaikino, spėkit kas juo taps?

Bet Dariui neteko laimė vėl atsidurti su manimi lovoje. Publikoje nusižiiūrėjau sau labai dailų vaikinuką. Aukštą, tamsų, su „dredais“. Mmm... Šiąnakt būsi mano.

.......................

Po pasirodymo prigėriau kaip kiaulė. Maksas nugirdė. Vis pylė ir pylė tą prakeiktą degtinę. Fe... Kai jau pastebėjau, kad kelias darosi kreivas, nustojau. Prisėdau prie kažkokio kostiumuoto vyro, kuris visiškai nedėrojo prie aplinkos. Jis prisistatė kažkokios įrašų kompanijos direktoriumi. Sakė, kad norėtų padėti mus įrašyti kompaktą, jei tik aišku, mes sutiktume. Nudžiugau. Jis paprašė, kad užeičiau rytoj pas jį apie 6 ir padavė savo vizitinę kortelę. Kai paklausiau dėl kainos, perbraukė ranka per mano šlaunį ir pasakė, kad dėl visko galima susitarti. Atsisveikinau. Apsisukau ir pamačiau tą „dreduotąjį“. Cha! Priėjau ir pasakiau, kad norėčiau su juo eit pasivaikščioti. Jis linktelejo. Išėjom. Prie tokio seno didelio pastato aš pakliuksenau savo girtą galvą ir nusprendžiau, kad reikia „imtis tam tikrų veiksmų“. Taigi, ėmiau ir nusitempiau jį į tą griuveną. Kai jis paklausė, ką žadu čia daryti, prirėmiau jį prie sienos ir pabučiavau. O paskui atsiklaupiau ir... Juosta nutrūko.
....................
Atsibudau ryte. Ir vėl nežinau, kur esu. Kažkoks geltonas kambarys. Gražus. Kaip aš čia papuoliau? Atsikeliu. Hmmmm... Aš su kažkieno marškiniais. Vyriškais. Aha.... Atidarau duris ir išeinu į koridorių. Sklinda televizoriaus garsas. Man darosi nejauku. Nulipu žemyn ir slenku link to garso. Ateinu į virtuvę. O ten tas „dreduotasis“ kepa blynus. Tada atsisuka į mane ir sako: “Labas rytas! Maniau, dar miegi“. O aš stoviu be amo. “Turbūt nieko neprisimeni? “Aš papurtau galvą. “Vakar tu „lūžai“, tai aš tave parnešiau į savo namus, nes nežinojau, ką daryti. Paskui tu vėmei pusę nakties, o aš tave prižiūrėjau“. Man ir žodžių nebeliko. Tik stovėjau ir žiūrėjau į jį nieko nesuprantančiu žvilgsniu. “Beje, mano vardas Audrius. O tavo? “. “Miii-iii-iilda“. “Sėsk, pavalgysim“. Jis paduoda man lėkštę su blynais. Atsisėdu. Mmmm.... Skanu. Apelsinų sirupas ir aviečių uogienė. “Tu irgi taip maišai? Geras“. Pasirodo, abu ant blynų pilame aviečių uogienės ir apelsinų sirupo. Įsišnekam. O jis mielas. Įsidrąsinus paklausiu, ar tarp mūsųs nieko nebuvo? Jis papurto galvą. Puiku.

Parašau SMS žinutę Maksui, kad dieną praleisiu pas Audrių. O su juo tikrai smagu. Aš jį pažįstu pusę dienos, o elgiamės tarsi draugautume nuo vaikystės. Kvailiojam, kol nepažvelgiu į laikrodį. 17.30. Aaaaaaa! Man šeštą reikia būti pas tą direktorių. Kur aš padėjau jo vizitę kortelę?!? Ieškau, kol randu ją savo piniginėje. Atsisveikinu su Audriumi ir, nieko jam nepaiškinus, išeinu.

Į kitą Palangos galą su taksi nusigaunu per 15 minučių. Automobilis sustoja prie labai prabangaus pastato. Prie paradinių durų pasižiūriu į savo atspindį (!). Susitaršę plaukai, klostuotas mini sijonas, ta pati tinklinė palaidinė, megztinis ir „Converse“ sportbačiai. Atrodau, kaip juoda kūtvėla.

Vos įėjus į foje, mane pasitinka tas kostiumuotas pamaiva. Dieve, aš turbūt išprotėjau! Jis nusiveda mane į savo kabinetą. Pakeliui nesutinkame nė vieno žmogaus (?). Kabinete jis atkemša šampano butelį ir pripila 2 taures. Pasakoja apie save, savo darbą ir savo pasiekimus. Sumautas savimyla! Klausau šių blevyzgų kokį pusvalandį. Imu pykti ant savęs. Tarp pirštų suspaudžiu savo pakabuką. Jame yra tai, ko man dabar reikėtų. Išliečiau savo pyktį. Vėl pažiūriu į savo riešus. Pora pjūvių, ir pyktis praeitų. Stengiuosi valdytis. Galiausiai paklausiu apie mūsų grupės ateitį, CD įrašymą ir pan. Jis šiek tiek sutrinka, paskui šypteli ir pasako, kad viskas priklauso nuo manęs. Ir vėl uždeda savo ranką ant mano šlaunies. Supratau, kur link eina visas pokalbis. Turėjau 5 sekundes apsispręsti...
.............................................
Po visko nusivalau servetėle lūpas ir apsirengiu. Jis šypsosi tokio patenkinto šunsnukio šypsena, kad mielai jam išmalčiau dantis. Dabar, kaip niekad, troškau pasidarbuoti „britvute“.

Išeinu iš pastato ir sustoju. Galvoje sukasi įvairiausios mintys. Rodos, pirmąsyk gyvenime aplankė naujas jausmas: kaltė. Sąžinė ima priekaištauti. Stovėjau.... ir stovėjau... kojos buvo lyg akmeninės... Kažkas atsistoja šalia ir paima ranką. Audrius! Paklausia, ar aš tai padariau. Žiūriu į jį nuostabos kupinu žvilgsniu. Kaip jis sužinojo?!? Jis papasakoja, kad tą naktį aš vapėjau neužsičiaupdama apie viską iš eilės. Ir papasakojau jam ką aš žadu daryti su tuo pamaiva. Kai aš užmigau, jis surado vizitinę ir nusirašė adresą, o man išbėgus, atvažiavo į šitą vietą ir laukė manęs. Stovėjau. Kaip akmeninė. “Einam“, - tarė ir nusivedė mane į parduotuvę. Nupirko riešutinių ledų (mano mėgstamiausių). Paskui nuėjome iki šalia esančių sūpynių. Pasodino mane ir ėmė supti. Nešnekėjome. Tyla. Ar jauki? Nežinau... Jis nesmerkė ir neteisė manęs. Oras kvepėjo žydinčiais kaštonais ir alyvomis. Jis nuskynė vieną šakelę violetinių žiedų ir perbraukė ja mano nosytę. Sukikenau. O po to ėmė ir pabučiavo.
.............................
Grįžome į jo namus tylėdami. Žodžiai tuo metu būtų tik viską sugadinę.
..............................
Kai grupė įrašė kompaktą, aš palikau ją. Niekas nesužinojo, kokiu būdu buvo gauta sutartis, o aš tikrai netroškau visiems pasklebti. Kiti nariai mano poelgio nesuprato. O aš nesigailiu. Praeitis. Priimu ją tokią, kokia ji yra. Ji neturi įtakoti mano dabarties ar ateities.
Bet, deja, įtakoja. Iki dabar ji tai daro... Ir jai neatsibosta...