Nuklykė Manhetenais

-3-

Žuvėdra klykteli. Ir taip žvarbu, o ji dar klykia. Saulė. Ji šaldo. Prie jos jaučiuosi kaip ledo gabaliukas Martinio stikle. Daug aplinkui suprojektuotų realybių. Jos guli priešais saulę ir bando įsiskiepyti natūralų įdegį. Apskrusti.

Natūralus įdegis skiepijamas nenatūraliai. Kur, sakykite, galima rasti natūralumą, jei jis yra laukiamas, stiprinamas? Niekio vertas diskusijos objektas. Ji skaito žurnalą kaip valgant iki soties tapti gražia. Nepasotinamas grožio alkis. Kad ji žinotų, jog nei viena iš taip sočiai atrodančių nėra tokia lygiaodė, liekna ir žavi mūza. Kad raukšlelės ir spuogeliai nutrinami. Kad akiplotis gali būti praplečiamas ir susiaurinamas.

Suprojektuotas noras atrodyti geriau. Ant mūsų televizoriaus. Jai tik apsigyvenus. Uždribo krūva žurnalų. Apkėtė ekraną. Kasdieną po kelis nudrimba žemėn. Kai įjungiu. Kai žiūriu kai kamuolį spardo ir bėga. Paskui. Jį.

Ant mano lentynos išdygo kosmetinių pienelių ir tonikų urbanistinis pavyzdys. Pranokstantis dvynius. Jei kuris nors šių kosmetinių daugiaaukščių ir dingsta. Tai neilgam. Po dienos (tai ilgiau nei 24 val niekada nėra užtrukę) jį pakeičia kitas. Kitaip kvepiantis. Ar kitas funkcijas atliekantis. Mano peiliukai. Jie turi būti keičiami. Ir kaip aš jų negaliu susidėti gražiai? Kodėl aš juos išmėtau? Kodėl perku ne okeano kvapo? O rankšluostis. Jis turi būti keičiamas. Jei ne dėl būtinybės tai bent jau dėl spalvinio santykio su vonios kambariu.

Visai nesvarbu, kad vonios kambaryje vyrauja banda spalvų. Nuo baltos iki juodos. Skalė plati. Ji naudoja kvepalus. Jais padvelkia mano rankšluosčiai. Vanilė. Liavandros. Jos veda į pasiutimą. Mane. Juos, rankšluosčius, stengiuosi kiek toliau patraukti. Juose nepastebimai išryškėjo mano inicialai. Prieš porą dienų pastebėjau. Kryželiu tokie siuvinėti. Ji tai sakė padariusi prieš pusmetį. Aš per vėlai pamatęs. Sugadinęs staigmeną. Tikrai staigmena. Didi tokia. Pasiūliau ir mano kojines bei apatinius taip pažymėti. Ji visai sutiko. Tik sakė, kad spalvą siūlų reiks parinkti deramą... Mūsų juokai kartais nesutampa. Nesusitinka.

Taigi žuvėdra... žuvėdra. Šaltas pajūrio vėjas. Slepiu savo grubią ranką po dekiu. Jos vartosi prieš saulę. Joms tai patinka. Ir tinka. Teikia malonumą. Katiniškumas moteryje. Traukia tiek pat labai kaip ir baido. Purto.

Manheteno dvynių pavyzdėliai atsiranda kai kurių jų rankose. Jų vyrai irgi turi po urbanistikos apraišką. Ant lentynėlės. Po veidrodžiu. Mini Manheteno maketą.