Svečias

-Šlapio linoleumo tęsinys-

2.

Spuogas. Raudonas kalnagūbris. Išsiskėtęs tiesiai per kaktos vidurį. Krumplėtos rankos prisiliečia prie krano. Ledas. Švirkščia vandens čiurkšlė.

Ar ji jau išėjo? Neramu. Ne, valykis dantis.

Tu – simpatingas. Spuogą išsitrėkši. Išmygsi. Išguisi iš ten kaip kad tėvas išgujo lauk iš namų kai apkabinai jo plaukuotas blauzdas ir nepaleidai. Kad mamos jo kumščiai neglostytų. Išgujo. Išguisi. Ir tu.

Tolygiai gula dantų pastos dešrelė ant sintetinių šerelių. Dar neišėjo? Kodėl niekas nekrebžda?

Praveriu vonios duris į vienintelį kambarį. Tai mano miegamasis. Dar guli. Nusisukusi. Ant šono. Miega? Matyt. Reik tikėt. Atrodo kad. Galbūt.

Daili nugaros įlanka savo begėdiškom linijom į mane... atsisukusi. žiūri. gėdina. kompromituoja. kaltina. Ir jaučiuosi kaltas. Jau jaučiuosi toks. Ne, ji pati. Ji pati atėjo. Galbūt. Nebepamenu. Jau.

Nepametu kaip baigėsi mano ir jos draugystė. Jei buvo. Santykiai. Aš atsimerkiau šįryt šalia jos. Ji dvelkia keistu pušų ir vanilės kvapu. Ji kažkokia keista. dar niekada akių neatmerkiau šalia tokios. Miškų duktė. Ne, miškų karaliaus duktė. Princesė. Nepaliečiamoji. Jaučiuosi lyg šventyklą būčiau išniekinęs. Baisiai kaltas. Liečiau? Nepamenu. Gal.

Dantų šepetukas bebalsiai atsigula ant lentynėlės. Prie veidrodžio. Tykiai sėlinu link miškų neliečiamosios.

Karščiu degantys plaukai. Ugnies liepsnos. Šokinėjančios naktigonių lauže. Kai šėlstančios dukterys grakščiomis lietaus kojomis skrenda per liepsną. Tokios dar neturėjau. Svečias savo miegamajame. Ji - šeiminikė. Miega skersa. Skersai mano kvadratinės lovos. Pirštų galiukai išlenda iš po antklodės. mano ar jos? Kvėpuoja kaip mažas bebriukas, kurį žindžiau karvės pienu. Jis buvo be motinos. Per gražus  mano rankoms. Saujoms. Grubiems delnams. Jo suimti jaukiai negalėjau. Jos drebėjo. Mano rankos.

Dabar mane prikaustė. Kažkas, ko visada vengiau. Bėgau nuo to. Taip prilipti galėjau tik tada, kai tarp pirštų jausdavau aliejinių dažų slydimą. Terpentino kvapą. Drobės kryžiuotą faktūrą.

Ji mano kvadratinės lovos taisyklinga įstrižainė. Ji - tvarka mano ryte. Atsimerkime ir užsimerkime. Jau nebesu tikras, kad čia MANO namai. Gal aš turėčiau kažkur eiti?

Balti ilgi pirštai. Veidas. Karališkai blyškus. Moterystės grožis. Apakintas aš. Laikrodis nejuda. Jo rankelės nejuda. Rūkiau vakar. Poveikis užsitęsė? Jos veidas lyg apšlakstytas juodosios arbatos lengvais tirščiais. Mažasis pirštukas įsikniaubęs į pūkų stačiakampio daubą.

Sujudėjo. Bereiškmės ir išblukusios turėtų būti jos akys. Maironiui patiktų tokios. Siauros lūpos.

Kaip smuiko raktas išlenktas jos nugaros vingis. Matosi. Matomas. Kojas dengia mano užuolaida. Ji su tokiu pūkeliu. Aristokratišku. Bant jau man taip atrodo. Atrodė. Užuolaida šalia tosios anoreksikės-pianistės ištyžta. Praranda tamsią vyno spalvą. Pamiršta ją beturinti. Kada nors turėjusi.

Mirkčiojantis rytas. Man reikia pasitraukti. Kad ji galėtų išsmukti. Jai turėtų būti nelabai patogu. Čia. Pas mane.

Nakties ryšiai. Keisti yra. Pradedu nuo to, kuo anksčiau žmonės užbaigdavo. Tada, anksčiau, svarbus buvo produktas. Šiandien perku pakuotę. Nes dėžutės atidaryti negalima. Baigsis galios terminas per anksti. Produktas supus. Sunyks. Per anksti. Anksčiau nei kad paskaičiuota. Pakuotė išbandoma pirma. Pereina mūsų skonių testavimo procedūrą. Ji praėjo. Manąją. Vakar.

Dantų pasta sukietės. Atsuku liepsnos plaukams nugarą.