Sielos atspindžiai

Paskęski savo liūdesy ir verk, kad bent galėtum jausti.
Išlaisvink savo kūną nuo skausmo ir kančių.
Bet kas gi tau yra? Ar ašarų pritrūko?

- Jaučiu bekraštį skausmą, o verkti negaliu...

Iš kur tas sielvartas? Iš kur tas prislėgtumas?
Juk nieko nenutiko. Paaiškint negali...
Bet kartais taip nutinka, kad visą tavo kūną
Užlieja begalinis sielos liūdesys...

- Sunkiausia, kai nelieka ašarų,
Kai negaliu net verkti...
Tada jaučiu, kad skausmas iš proto išvarys...
Tuomet mane užlieja milijonai klausimų,
Bet vienas pagrindinis mane aplanko vis:
Kodėl man šitaip skauda? Juk tai ne kūno skausmas...
Kodėl man gelia sielą? Prašau, man atsakyk!

Tai tavo siela verkia. Esi jausmus uždaręs.
Tu nuoskaudas ir pyktį užgniaužęs savyje laikai!
Atskleiski viską viską, ką savyje įkalinai,
Tu prasiskleisk kaip žiedas vasarą plačiai!
Tuomet tik būsi laisvas.
Neaplankys jau niekad
Tavęs tas begalinis
Sielos liūdesys!