Cirkas?

Šiandien mes buvom cirke. Gaila, kad jame nebuvo akrobatų, gimnastų, liūtų, šokinėjančių per ugnies lankus. Gaila, kad pagrindinius klounus vaidinom mes, o su rimbu aplink lakstė mūsų gyvenimas.
- Aš sėdėsiu pirmoje eilėje, gerai?
- Čia nėra tau vietos, tik man!
- Nebūk savanaudis! (cha, kaip galiu liepti žmogui nebūti tokiam, koks jis turbūt dar nuo praeito gyvenimo. Aš visada buvau optimistė. Ir nepataisoma. Mano močiutė sakė, kad nuo to galima netgi numirti. Nepatikėjau.)
- Turėtum džiaugtis, kad iš viso su tavim atėjau į šį vaidinimą.
- Mirštu iš laimės/nevilties/arba baimės. Tiesiog a la marijonas.
Beje, gerai pasakyta - į vaidinimą. Būtent spektaklį mes ir vaidinam. Trūksta tik tavo ž. m. o. n. o. s. trečiaeiliam vaidmeniui atlikti. Su savo šunyčiu gerai atrodytu cirko arenoj, ar ne? Tiesiog nerealiai, kaip tu sakai.
Nesvarbu, žodžiu, aš jau beveik apsiverkiau iš džiaugsmo, kad mes čia kartu. Paduokit nosinę, prašau. Ir didesnę, tokią, kad uždengtų visą pasaulį arba bent jau mano raudoną nosį. Manau, cirko grimuotoja persistengė.
- Atrodo, mažyte, tu nelabai patenkinta? Girdžiu ironijos gaidelę!
- Ir dar pasakyk, kad tavo žmona taip niekada nepasakytų!
- Mano žmona tikrai taip niekada nepasakytų. Ji džiaugiasi tuo, ką turi.
- Cha, greičiau tuo, ko neturi. Ar bent jau turi tik pusę.
Kažin, kuri tavo pusė man labiau tiktų? Žinoma, norėčiau tavo klouno nosies. Nuo vaikystės turiu svajonę įgnybti klounui į nosį. Per daug jis ją visur kiša. Dar atlėpusių ausų. Ir peruko. Daugiau man nieko nereikia. Prašau nesiūlyti širdies. Aš labai nemėgstu, kai man dovanoja šukes. Nepatikėsi, pernai per Kalėdas nuo antros eilės tetulės gavau sudužusią žvakidę. Kur man ją dabar dėti? O tu dar nori atiduoti savo širdį. Tamsiame sandėliuke nebėra vietos. Be to, ir šiukšles veš tik rytoj... Gal pasiūlyk kam nors kitam?