Ragana: 2 skyrius: Šauksmas į susitikimą

Išaušo nauja diena.

Ant Emos kambario grindų stovėjo mažas altorius: pastatyta dėžė, kuri uždengta juoda staltiese, šonuose jos didelės žvakės, šalia numesta knygų, senos kortos, išlankstytos iš spyruoklių pentagramos. Visa tai buvo uždengta. Violetine skraiste.

Prie stalo sėdėjo Ema. Ir ant ilgos medinės lazdelės vyniojo geltoną juostelę. Fone tyliai grojo Sheila Chandra - Every so lonely. Indiška muzika jai visada labai patiko. Grojant Sheilai ji medituodavo arba skaitydavo.

- Ką darai? - paklausė priėjęs Marius.
- Užbursiu tave ir pavirsi rupūže. - sušnypščiau, o Marius stovėjo kaip įkaltas.
- Tu negali. Negali taip padaryt. Vien tik lazdelės neužtenka. - Marius atsirėmė į stalą. - Tu dabar būsi dar tikresnė ragana?
Ema nusijuokė. Ir baigė vynioti. Tada atsisuko į Marių:
- Būsiu pati tikriausia. - nusišypsojo.
- Aš viską tėtei pasakysiu. - pradėjo rėkt Marius. - Pasakysiu. Pasakyyyysiu. - šaukė vis garsiau jis ir traukėsi durų link.
- Nepatikės. - tyliai pasakė Ema ir padėjo lazdelę šalia altoriaus.
Marius rėkė:
- Pasakyysiu, kad tave dvasios užpuolė. PASAKYSIU.

Ema pagarsino muziką ir brolis išėjo.

Staiga jai pradėjo spengti ausyse. Ji užsiėmė už galvos ir parkrito ant grindų. Susirietė. Manė, kad kalta muzika todėl ją išjungė. Ir vėl parkrito ant grindų. Staiga jai atrodė, kad galva traukiasi. Ji raitėsi iš skausmo ir rėkė. Į kambarį įpuolė Marius. Jis vėl šaukė:

- Pasakysiu tėtei, kad iškvietei dvasias. Jos tave nužudys.
Šaukė aplink jis. Ema griebė jį už kojų ir pargriovė. Marius stipriai daužėsi į grindis. Nukritęs jis pažiūrėjo į sesę ir užsimerkė.

Deja, Emai tai buvo nė motais. Ji voliojosi ant grindų kankinama galvos spaudimo ir spengimo.

- Kas čia vyksta? Išprotėjai, Ema? - tarpdury sustojo mama. - Kodėl Mariukas čia guli kaip negyvas? - tačiau mama nekreipė į nieką dėmesio. Nieko nedarė. Ničnieko. Net nepriėjo. Trenkė durim ir išėjo.
"Kodėl taip yra? Kodėėėl? Kas vykstaaa? Kodėl mama nieko nedaro? "- keikė visus Ema.

Marius atsikėlė ir tik tada atsimerkė. Nubėgo į apačią.

Pagaliau spengimas silpnėjo kol visai nutilo. Spaudžiama galva taip pat 'atsileido'.

Ji atsisėdo prie lovos ir bandė susigaudyti kas įvyko.
- Nieko. Nieko. - tyliai kartojo sau.

Jos kojos pačios atsistojo, nuėjo prie dviračio ir užsilipusi ji numynė kaimo link. Prie kaimo parduotuvės stovėjo kažkokia nematyta moteris. Jos raudoni plaukai švietė iš tolo. Ema šalia jos sustojo.

- Laukiau tavęs. Einam. Palik ta dviratį. Nedings. - moteris ją nusivedė į gretimą, apšiurusį namą.

- Aš būrėja. Vadink mane Balisa. - jos įėjo į tamsų kambarį. Kurio sienos buvo nuvarvėjusios, baldai apdegę, o ant apvalaus stalo, kuris stovėjo viduryje kambario, buvo sudėta įvairiu kortų bei krištolo rutulys.

- Pamokysiu tave. - šyptelėjo Balisa. Ema tylėjo.