Atsakyk man

Kažkada prisiekiau, kad tau daugiau nebeskambinsiu. Niekada, girdi? Niekada! Pasirodo, nemoku prisiekti.
Arba prisiekiu melagingai. Už tai turbūt pateksiu į pragarą, arba- geriausiu atveju- į skaistyklą. Kažin, ar manęs ten kažkas laukia? Žinai, pragare lauktum manęs tu.
Anyway, iš pradžių atsiliepė tavo žmona. Norėtų pasiųsti mane velniop (ir vėl man gresia pragaras), jei žinotų, kad čia skambinu aš. Deja, iš tylėjimo dar niekam nebuvo suteikta laimė atpažinti skambinantįjį.
Tuo labiau mane.
Turiu patirties skambinti ir tylėti. Žmonos nemėgsta, kai jų vyrams skambina moterys- su laiku teko priprasti nerėkti į ragelį "laba diena/labas vakaras/laba naktis". Pastarasis variantas būtų buvęs dažniausias.
Aš ne k. v. a. i. la.
Aš tik žmonų priešė. Arba savo pačios priešė. Whatever. Nesvarbu. Susitaikysiu iš pradžių su savim, o tada tu daugiau manęs nematysi. Ir išmintis nusileis ant mano galvos.
Gerai, kad šitos istorijos niekada nebuvo/nėra/nebus. Kitaip savęs nekęsčiau. Arba su laiku pamilčiau, juk nuo meilės iki neapykantos- viena minutė. Use it.
Nekalbėjau ir su tuo kalbančiu aparatu, kurį tu vadini autoatsakovu. Jis nesuprastų mano minčių, nes dažniausiai aš kalbu mintimis. Su tavim, su pasauliu, su jūra, dangum, su žole, su SAVIM.
Palikau tau bučinį. Žinau, kad suprasi.
Arba...

==============================

Ankstyvas rytas. Bent jau man, nes aš mėgstu ilgai miegoti. Dažnai pabundu ir jaučiu, kad dar neatsibudau. Ir gerai. Kartais tiesiog neverta atsibusti. O kartais daug netenku neatsibusdama. Gal tuo metu, kai mano mintys užmerktos, į jas beldžiasi tavo jausmai? Nors tuo tikėti aš jau seniai nustojau. Bet nenustojau tikėti stiklinėm lietaus kojom (ačiū Radauskui), galingais vėjo sparnais, saulės gijomis ir rūko skraiste.
Banalu?
Ir man.
Dažnai man sakai, kad aš niekada nebūsiu rašytoja. Žinai, ir aš taip galvoju. Padori rašytoja nekreiptų į tavo žodžius dėmesio, o aš –kreipiu. Tai ir sakau, kad nebūsiu. Girdi, nebūsiu, jei tu taip nori?!
Geriau būsiu sapnų sudarinėtoja. Programuotoja, tavo žodžiais kalbant. Užsakysiu tau patį gražiausią sapną, nors tu ir nevertas. Susapnuosi mėlyną pievą ir žalią jūrą. Dar raudonus paukščius (ne, tai ne flamingai) ir baltas boružes. Keistas šis sapnas. Į tave truputėlį panašus. Arba į mano mintis. Jos lekia, kliūva viena už kitos, susirango kur nors kertelėje minutėlei atsipūsti ir vėl griūdamos viena per kitą pas mane bėga.
Šiandien gatvėje vienas žmogus pasakė, kad mano liūdnos akys. Jos nėra liūdnos, jos tik turi paslaptį.
Paslaptis. Negaliu išduoti, nes pati ją apie tave ir sugalvojau. Paskyriau tau tavo paslaptį. Šioje paslaptyje tu labai geras. Todėl tai ir paslaptis.
Netiki?
Aš turbūt išprotėjus mergaitė.
Atsakyk man.