Žolės pakraščiukai – apslankioti rūko,
Nupūtusio upę į slėnio skvernus.
O slėnis pašiaušė pūkus ir padūko,
Pamatęs, kad pusryčiams saulės nebus!
Pakėlė blakstienas, nakties nusapnuotas,
Nupaišė sparnus sau iš liepų medaus,
Ir, nusižiūrėjęs iš jūros, banguotą
Apsiaustą ištraukė. Toli juk keliaus!
Pakaustė rasa kojukes šimtamyles,
Pamiklino kvepiančius auksu sparnus,
Ir, rūkui laiškelį iš smėlio supylęs,
Nuvyko į tviskančius saulės namus.
Likau aš sėdėti prie mėlyno šilo,
Kai apgaubė dangų keista nežinia.
Ir tulpė pakėlė galvelę (tik tyliai),
Išvydusi saulę manajam delne..