Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jis grojo gatvėje su liaudies muzikos atlikėjų ansambliu. Grojo armonika. Juokinga, nes buvo apsivilkęs futbolo marškinėlius! Iškart atkreipė mano dėmesį. Liaudies muzikos atlikėjas su futbolo marškinėliais! Stovėjau ir žiūrėjau į jį. Galvojau: neįtikėtinas kontrastas, tikriausiai neeilinė asmenybė. Norėjau su juo susipažinti, bet tąkart neišdrįsau.
Kartą draugai įkalbino nueiti į studentų vakarėlį. Sunku jiems buvo mane įtikinti, nes negalėjau pakęsti tų kvailų šiuolaikinio jaunimo vakarėlių, kur svarbiausia prisigerti, dar tos kalbos apie nieką... Nuobodu! Manęs tai nė kiek neviliojo. Bet draugai primygtinai prašė, kad eičiau, nes bus netradicinis vakarėlis, visai ne toks, kaip įsivaizduoju. Sutikau. Vis tiek buvo penktadienis, būčiau visą vakarą nieko neveikus ir praleidus veltui.
Kai įėjau į namą, kuriame vyko vakarėlis, iškart išgirdau kažką keista: grojo visai ne dance muzika, bet ir ne popsas. Tai apskritai buvo jaunimui nebūdinga muzika – išgirdau skudučius, būgnus ir dar kažkokius skambalus, kurių net negalėjau įvardinti. Supratau – draugai nemelavo, vakarėlis ne toks, kokį įsivaizdavau. Nusiavusi batus išgirdau armonikos solo ir iškart pagalvojau apie vaikiną su futbolo marškinėliais, matytą gatvėje. Ir iš tikrųjų, kai įėjau į kambarį, kuriame buvo muzikantai, pamačiau tą patį vaikiną, tik jis jau nedėvėjo futbolo marškinėlių, o buvo apsirengęs paprastą maikutę. „Štai ir proga susipažinti,“ - pagalvojau.
Jis buvo vakarėlio šeimininkas. Matijus. Net ir vardas buvo keistas – toks, koks ir jo savininkas. Ir visi jo draugai buvo ne paprasti lėbautojai, o įdomūs žmonės, su kuriais buvo galima pakalbėti įvairiomis temomis: apie lietuvišką kiną, netradicinę muziką, literatūrą – žodžiu, buvau sužavėta. Buvau laiminga pagaliau radusi draugus, kurie buvo tokie patys kaip ir aš.
Kadangi Matijus man patiko, negalėjau prie jo prieiti ir užkalbinti, nes žinojau, kad užkims balsas ir pradėsiu mikčioti. Man taip būna visuomet, kai sutinku man patinkantį vaikiną. Nenorėjau visko sugadinti. Vis dėlto visą vakarą jaučiau, kad jis mane stebi ir dėl to labai džiaugiausi. Ir štai man kalbantis su pora merginų, priėjo Matijus. Paklausė, apie ką kalbamės ir pažvelgė į mane su šypsena. Jis įsitraukė į pokalbį. Mums pakalbėjus keletą minučių, pasiūlė apsilankyti jo bibliotekoje, nes ten rasčiau daug įdomių dalykų, jis jaučiąs, kad mūsų pomėgiai panašūs.
Nuėjome į jo kambarį. Jis norėjo man parodyti savo didžiulę knygų lentyną. Ten radau daug įdomių dalykų apie kuriuos kalbėjome visą vakarą. Tada tapome labai gerais draugais. Perskaičiau beveik visas knygas, buvusias jo bibliotekoje. Man patikdavo perskaičius knygą ateiti pas jį išgerti arbatos ir padiskutuoti apie tai, kas labiausiai įstrigo. Palaipsniui tapome pora. Draugams tai nebuvo staigmena: „Jau seniai reikėjo. Nuo pat pradžių viskas buvo aišku,“ – kartojo jie.
Vasarą Matijus pasiūlė važiuoti į Vilnių, į Dainų šventę. Važiavome jo automobiliu. O jis buvo klaikus vairuotojas. Visą kelią juokavo ir blaškėsi, o aš stengiausi jį tramdyti. Kai pasiekėme Vilnių apsidžiaugiau, kad likome sveiki ir gyvi. Ten praleidome kelias dienas, nakvojome studentų bendrabučio kambarėlyje, kurį užleido draugas, išvykęs namo atostogauti. Matijus buvo pasiėmęs ir savo instrumentą. Vieną dieną praleidome gatvėje – jis su savo grupe prisišliejo prie Dainų šventės muzikantų.
Atėjo laikas važiuoti namo. Prie vairo Matijus vėl neišbuvo ramus. Vis juokavo ir maivėsi. Staiga įsižiūrėjo į dangų. Aš stumtelėjau jį primindama, kad jis vis dar vairuoja. „Žiūrėk, kaip žemai skrenda tas lėktuvas!“ – sušuko jis. Pažvelgiau į dangų, bet nieko nepamačiau. „Žiūrėk, nejau nematai?“ – parodė ranka kryptį, persisvėręs per mane.
Pajutau smūgį. Jis buvo toks staigus, kad net nespėjau suprasti, kas įvyko. Tai supratau tik vėliau, pramerkusi akis. Visas automobilio priekis buvo suplotas, o priekinis stiklas sudužęs į mažus stiklo gabalėlius. Pro likusią angą mačiau išsikišusį sunkvežimio priekį. Matijus buvo apsnigtas mažais stiklo gabaliukais. Aš beveik negalėjau judėti, tik šiek tiek sukinėjau galvą, todėl galėjau tik dairytis, o padėti negalėjau. Išgirdau greitosios pagalbos sirenas. Mačiau, kaip Matijų ištraukė ir paguldė ant neštuvų. Tada atėjo ir mano eilė. Pastebėjau, kad yra du greitosios pagalbos automobiliai. Kai mane dėjo į vieną iš jų, kilstelėjo mano galvą ir aš pamačiau, kad Matijaus neštuvai buvo ant žemės. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau – du vyrai balta paklode uždengė jo kūną...
„Žiūrėk, kaip žemai skrenda tas lėktuvas!“ – aidėjo man galvoje. „Koks lėktuvas, Matijau?!“ – klykiau per košmarus, sapnuotus kasdien. Gydytojas sakė, kad kliedėdama vis kartojau šį klausimą.
Lėktuvo katastrofoj žuvo mano tėvai...
***
Ant tavo kapo negęsta žvakės, Matijau. Daugybė žmonių tave mylėjo...

                                                                          2004 03 11
2004-05-21 08:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 17:32
Nyarlathotep
Pradžia šokinėjanti. Pvz trūksta perėjimo tarp 1 ir 2 paragrafo - nes iš karto neaišku, kuo tai susieta, ir tik 3 juos apjungia.
Stilius : "....pakalbėjus keletą minučių, pasiūlė apsilankyti jo bibliotekoje, nes ten rasčiau daug įdomių dalykų," "Ten radau daug įdomių dalykų".
Paragrafe peršokama iš dienos įvykių į ilgalaikius - reiktų skirti į kitą paragrafą.
Nėra visiškai tragiškas, bet 2- silpnas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 10:21
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
dienoraštin! jei tai realybė, jei išmonė: šiukšlių dėžėn.

labai nebloga pradžia, bet gausu "maikučių" ir kitų buitinės kalbos neskonybių (popsas, dance...). o tas sutapimas, kad lėktuvu skrendantys tėvai nublaškė mylymojo dėmesį -- l.amerikos muilo operom kvepia. tebūnie, net ir tokį siužetą reikėjo labai kruopščiai apipint įvairiomis gražutėmis detalėmis, pvz. kaip futbolo marškinėliai folkloro grupėje. vengti tokių posakių kaip "tai buvo neeilinė asmenybė iš kartomačiau", čia ką laikraštis? čia juk tikiuosi "kūryba" tai prašom kurti, o ne pasakoti skurdžia kalba nesąmones... '] žodžiu nežinau 2 ar 1. yra čia pas mus ir žymiai blogesnių "perliukų", bet ir iki dviejų, mano galva netempia šitas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 09:11
Artiz
Labai gražu... Ypač galas... Čia tikriausiai dedikuojama Matijui...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą