Svajoklių Miškas

Ar mėgsti, tamsta, kartais pasvajoti?
Jei taip, kai ką turėtum sužinoti...
Kažkur toli, kur nesimato saulės,
Yra toksai savotiškas svajų pasaulis.
Nėra ten prezidentų ir nėra nei vieno vado,
Nei karo, nei ligų, karų ar bado.
Ta planeta maža: apeiti būtų nesunku.
Bėda, kad ji apaugusi klaidžiu mišku.
Mišku be medžių, tik vainikai raudonuoja.
Tarp jų kažkas lyg blyksinti skara vingiuoja.
Čia nenukrisi, nes netemps žemyn trauka,
Čia vaikščiosi tik ten, kur rodysi ranka.
Nei protas, nei širdis tavęs valdyti čia negali.
Sveika atvykus į Svajoklių Miško šalį!

Iš karto viskas tau labai patiks,
Fantastiški vaizdai atmintyje išliks.
Ten kris šviesus, smaragdiškas lietus,
Bet tavo rankos šito niekaip nepajus.
Tik jį matysi ir girdėsi visą laiką,
Nustebsi taip, kaip ką tik gimęs vaikas.
Ištirpstantys kalnai ir margaspalvis rūkas,
Spygliuotas, besispjaudantis šviesa žvėriukas...
Kai jie tau sąmonę atims ir ją kažkur padės,
Tuomet dvasia tikrai atgis ir akys prareęgės:
Tuojau aplink save daugybę padarų atrasi,
Matysi daug veidų ir kalbą jų suprasi.
Jų kūnai bus ilgi, raitysis kaip vijokliai.
Šio miško šeimininkai - jie, svajokliai!

Jie savo viešnią atidžiai stebės ir nejudės.
Po to jai ir pavidalą pakeist padės!
Pajusi, kad judi, linguoji lyg sūpuoklės,
Tada paklausi, ką gi veikia tie svajokliai.
Šie choru atsakys, kad jie nei dirba, nei galvoja,
Tik geria lietų, valgo kalnus ir svajoja.
O svečias iš kitos planetos čia užklysta retas,
Nors jie gyveno ir svajojo bilijonus metų.
Tada nustebsi sužinojus, ką svajokliai veikia.
Galvosi-nesuprasi, kam gi jiems to reikia.
Paklausus, jie paaiškins, kad jie nedaro to be proto.
Išgirsi, kad svajodami jie didina planetos plotą.
Tu dar kartą paklausi, kam jiems visa tai.
Svajonės - juk ne mielės? Mišką didina lėtai...
Ir tars jie tau: "Po šimto bilijon-metelių
Visatą užvaldys svajokliai-visagaliai.
Suvokusi, kad visos šitos šnekos gali virs tiesa,
Atgausi sąmonę pašiurpusi visa.
O vargšė sąmonė balsu pradės tau rėkti,
Jog čia yra pavojus - reikia skubiai bėgti!
Nespėji apsisukti, kai taikingieji svajūnai
Tau akyse pavirsta žaltvykslėm rajūnėm.

Aplinkui, kur pajėgs aprėpti tavo akys
Siūbuos gigantiškos svajonių kekės.
Nuo begalybės aidinčių garsų suskaus galva,
Visur tekės iš krištolo virta lava.
Visi košmarai bus spalvoti kaip žaislai,
Į viršų šaudys mineraliniai purslai.
Ir nors įvairūs sutvėrimai šokinės ir kris,
Tau niekas iš svajoklių nieko nedarys.
Netrukus viskas netikėtai pasikeis,
Audra ir pašėlimas pamažu praeis.
Štai pasirodys vėl spalvotas migdantis lietus,
Į savo ritmą įsiūbuos svajokliškus medžius.
Ir būsi priversta panirt į ryškiaspalvę vonią,
Pajusti burnoje svajokliško nektaro skonį.
Prakiurę debesys apsups ir įsiūbuos tave,
Prapulsi ir išnyksi saldžiame vatos laive.
Ir viskas, ką matysi, tau atrodys gera,
Svajokliai bus teisingi, o jų širdys - švarios.

Ramu svajokliškam miške ir niekas čia nekinta,
Tik atsirado kalinė, svajų grandinėm prirakinta.