Apšviestas stadionas

Jie draugavo. Ji mėgdavo stebėti jį vakare apšviestame stadione... Ji laukėsi, kai jie išsiskyrė... Jis to nežinojo... Norėjo grįžti pas ją, bet nesiryžo... nors mylėjo... Ji susitaikė, kad vaiką augins viena, bet... prarado kūdikį... Tą akimirką labiausiai reikėjo jo, bet jo nebuvo...

Tą vakarą atėjo jam pasakyti tai, kas atsitiko...

Jei angelas pasirodytų naktį, iš jo sklistų pilkšva šviesa – paslaptinga ir užburianti... Taip iš tolo atrodė stadionas. Jame vaikė kamuolį būrys vaikinų. Netoliese, atsirėmusi į medį, vieną iš jų stebėjo mergina. Jis žongliravo kamuolį ir nė nenujautė, kad jį stebi dvi liūdnos akys.
Niekas negalėjo nuspėti, kas dėjosi jos mintyse. Niekas negalėjo nuspėti, kas slėgė jos širdį... Ilgokai stovėjo... dvejojo. Iki šiol jam jos nereikėjo. Kodėl turėtų reikėti dabar?.. Taip norėtųsi, kad jis paguostų, nuramintų... Šaltas vakaro vėjas ant jos rankų pasėjo šiurpuliukus. Susigūžė, patrynė rankas. Norėjo eiti pas jį, bet... susilaikė... Apsigalvojo... Nieko jam nesakys... Sustojusi, paskutinį kartą pažvelgė į jį. Jo akys, taip pat liūdnos, žvelgė į tolį susirūpinusios. Galvojo apie ją. Norėtų stipriai stipriai apkabinti, pasakyti, kad myli, bet... galbūt ji jo nebemyli?.. Nebereikalingas jis jai... Tos abejonės vedė jį iš proto. Įsibėgėjęs spyrė kamuolį, į jį išliedamas visą savo pyktį. Nuskriejo į tą pusę, kur stovėjo ji. Netikėtai abiejų akys susitiko... Abu sustingo vietoje. Abu norėjo bėgti vienas pas kitą, bet... nė vienas nesiryžo žengti žingsnio... Ji žengė atgal... Jis norėjo vytis, bet akimirką dėmesį nukreipė draugai. Kai atsisuko, jos jau nebebuvo...
O ji susimąsčiusi žiūrėjo pro langą. Skruostais vis riedėjo lašeliai... Staiga, kažką sugalvojusi, atsistojo. Drebančiom rankom kažko ieškojo naktinio staliuko stalčiuje. Surado. Atsisėdo ant lovos. Rankose vartė mažą buteliuką. Jau kelias naktis negalėjo užmigti. Vos užmerkdavo akis, regėdavo vis tą patį košmarą. Galiausiai bijojo net užsimerkti... Vienintelis jos noras buvo ramiai užmigti, dėl nieko nebijoti. Delne suspaustas raminamųjų buteliukas turėjo padėti.
Ant lovos krašto buvo išsklaidytos nuotraukos. Jos akys buvo užmerktos. Joks košmaras nebetemdė akių. Rankoje, priglaudusi prie širdies, laikė nuotrauką. Mažutis kūdikis, kurio jau nebėra...
Išaušo rytas. Į kambarį skverbėsi saulės spinduliai. Jie glostė jai akis, norėdami pažadinti, bet ji nieko nejuto... Tos akys nebegalėjo nieko pajusti... Jau niekad jos nebesutiks pirmųjų saulės spindulių rytą... Jau niekad nebebus jos vakare apšviestame stadione...