Tu neturi liūdėt nei verkt, brangusis,
neišmeski tų seniai nuvytusių žiedų.
Tegu tai būna tyli daina be žodžių,
bedvasis aidas rėkiančių minčių.
Nereikia atsigręžti, nereikia laukt.
Neišsklaidyk vos matomų pėdsakų sidabro dulkėse...
Ji ėjo ten, kur ją likimas šaukė,
ji iškeliavo pasitikt kažko, ko šitiek metų laukė...
Nežinomybėje prarasto tikėjimo.
Tylių maldų.
Vėsių lietaus lašų.
Ir vėjo.
Už žėrinčių pasakos vartų
jos visiškai niekas nelaukė.
Mergaitės ašaros liejos
svajonę tyliai dar šaukė...
Pavargus nuo visko -
nuo neteisybės
skausmo
tikėjimo
laukimo
- ji nepastebimai užmigo.
Prieš užsimerkdamos akys
dar tikėjo.
Laukė
Šypsojosi
Su paskutiniais žodžiais
jos malda
niekieno nepasiekusi
ištirpo bekraštėje erdvėje
Ir baigėsi pasaka
kaip baigiasi pasakos visos
be Lietaus.
be Vėjo.