XXXVI.
Atmerkiau akis… Ant baltų lubų žaidė saulės spindulys. Jutau glostomą ranką… Negalėjau pasukti galvos.
– Kur aš?
– Palatoje… – išgirdau tetulės balsą.
Stengiausi prisiminti…
– Kas… nutiko?
– Atbudai, jau atbudai…
– Martynas?..
– Palaidojom…
– …
– Tik neverk… Tau negalima…
– …s e n i a i? – vos išspaudžiau.
– Prieš mėnesį…
Ašaros pasipylė kaip lietaus srovė …
– O vaikas?.. – tarsi pro miglą prisiminiau.
– Netekai…
– Ko?..
– Dukrelės…
Norėjau rėkti, kaukti, bet nepajėgiau. Kažkoks gumulas užstrigo gerklėje ir neleido išspausti nė žodžio. Ašaros skruostus plovė nenutrūkstamu srautu…
– Viena... – stenėjau.
– Kai sustiprėsi, važiuosim į kaimą.
– O jūs kaip čia?..
– Atvežė Lukas…