Vidinis Balsas

- Ar gali nesekioti man iš paskos?! - kaip galėdama garsiau suriko, kad pagaliau tas mažas padaras suprastų, kad yra nepageidaujamas.
„Norėtum trenkti jai? Kodėl ji nesupranta? Juk aiškiai pasakyta! Bet jai tik dešimt mėnesių... Kai ji nusišypso, atrodo, negalima ant jos pykti, bet tu jauti agresiją, jauti, kad net balsas dreba iš neapykantos... Ji trukdo tau ramiai gyvent. Neįmanoma užsiimti savais reikalais, kai ji viską verčia. Turi eiti iš paskos ir žiūrėti, kad ko nepadarytų. “
- Užsičiaupk! Nepriprask prie gero gyvenimo. Jie vis tiek tau jį sugadins. Nekęsi jų taip pat, kaip ir aš!
„Pagaliau gali atiduoti Luką mamai. Pagaliau ramybė, bet kažkas vis graužia viduje. Kyla pyktis, įtūžis. Na, kas gi tau? Turėjai ruošti pamokas, bet dabar jau per vėlu? Nori miegoti? Niekas “nebelenda” į galvą? Niekis, juk tavo pareiga ir vaikus prižiūrėti, ir paruošti pamokas, niekur nedingsi. Juk skųstis neturi teisės. Tave draskyte drasko agresija? Nusiramink...
Kodėl tu taip elgiesi su Luka? Juk tai nekaltas mažas kūdikis. Kodėl tu taip? Ji nekalta, juk mažytė... Tai primena tau vaikystę? Ir su tavim taip buvo elgiamasi... Visuomet jauteisi atstumta... Kiek kartų buvai “palaidojusi” tėvą, kiek kartų buvai prakeikusi motiną? Buvai tik mažas vaikas. Kodėl jie taip su tavim elgėsi? Nesupratai... “
Skruostu ritosi didžiuliai lašai, tokie pat dideli, kaip ir skausmas viduje.
„Bet ji nekalta, kad su tavim taip buvo elgiamasi, ji nekalta! “- dar labiau suskaudo širdį.
***
- Ar lauki vasaros? - paklausė draugė einant iš mokyklos.
- Žinoma, išeisiu su Luka į kiemą pažaisti kamuoliu. Bus labai linksma.
„Pasakei tai su tokiu entuziazmu, kad beveik patikėjau tavimi. Eisi su ja į kiemą? Bus linksma? Cha! Turi puikų humoro jausmą! “
Grįžus namo, teko atsisveikinti su aukle. Laukė ištisos penkios valandos su tuo mažu padaru. Ji sėdėjo ir žaidė ant sofos. Buvo tikras stebuklas, kad Luka buvo rami. Buvo galima ramiai pavalgyti. Nė nepastebėjo, kada mažoji išėjo į kitą kambarį. Pasigirdo verksmas. Ji sėdėjo ir verkė prie pianino. Kaktoje per odą persišvietė didžiulė kraujagyslė, atrodė, kad ji tuoj trūks. Julija išsigando. Paėmė vaiką ant rankų, priglaudė prie savęs. Pajuto šilumą, reikalingumą tai mažai bejėgei būtybei, glaudė, kol Luka nurimo. Bet tai buvo tik akimirkos jausmai. Netrukus viskas atsistojo į vietas. Mergytė vėl vaikštinėjo laisva, o sesuo valgė ir žiūrėjo televizorių. Vėliau pradėjo skaityti knygą. Netvirtais žingsniais, svirduliuodama priėjo Luka. Tikriausiai pabodo žaisti vienai, todėl pradėjo zirsti.
- Patylėk, trukdai skaityti, - nekreipė dėmesio, tikėdamasi, kad mažoji nurims, bet ji verkė toliau. - Užsičiaupk gi pagaliau! - užriko, pati išsigandusi išsiveržusios agresijos.
Vaikas vis dėlto nurimo. Susirado žaidimą. Vėl ramu. Vakare grįžo tėvai. Julija nuėjo į savo kambarį patenkinta, kad nebereikės būti su mažąja, bet į kambarį įėjo mama su Luka ant rankų. Atsisėdo. Tuo metu Julija stengėsi susikaupti. Atėjo minčių naujam kūriniui.
- Kad nieko nebūtų mano kambaryje! - irzliai sušuko.
- Aš norėjau su tavim pasikalbėti, - prabilo mama.
- Aš užtai nenoriu, - neatsisukdama piktai atrėžė.
- Rytoj turiu darbo, noriu...
- Niekur rytoj neisi! - piktai iškošė pro dantis.
„Rytoj juk šeštadienis, dar trūksta laisvadieniais šitaip kankintis, “- pagalvojo.
- Aš rytoj privalau užbaigti darbą, - virpančiu balsu ištarė mama, atrodė, kad tuoj pravirks.
Tyla. Julija vartė knygą ir lyg nieko negirdėjo. Mama išėjo, nesitikėdama, kad duktė prabils.
- Kartais net nenoriu grįžti namo. Nė neįsivaizduoji, kaip man sunku, - prieš išeidama pasakė.
„Galvoji, aš noriu čia grįžti? “- pagalvojo Julija.
***
Mažytė ketverių metukų mergytė klūpėjo prie lovelės: “Dieve, nemoku nei vienos maldos, bety noriu tavęs paprašyti. Ar galėtum padaryti taip, kad mano tėveliai daugiau nebesipyktų ir namuose būtų taika? Labai prašau. Daugiau nieko gyvenime nenoriu, daugiau nieko tavęs nebeprašysiu. “ Maža širdelė plakė iš susijaudinimo, o skruostu riedėjo mažyčiai lašeliai.
„Jau didelė esi, Julija. Nebetiki Dievu... Nejaugi neišpildyta svajonė ir nulėmė tai, kad juo nebetiki? Ne... Tai tikriausiai dėl to, kad tu esi labai panaši į savo tėvą. Kaip iš akies trauktas tėvas. Ir charakteris toks pat... Jis nepripažįsta religijos. Tu taip pat. Jis negerbia mamos, mano, kad ji kvaila, ir tu taip manai... Esi šizofreniko duktė!.. Norėtum neigti tai? Nenori, kad taip būtų, bet tai tiesa! Esi tėvo kopija! Atiduotum viską, kad tik galėtum pasikeisti sielą, išrauti iš vidaus tuos prakeiktus genus, kurie nulėmė tai, kokia dabar esi. Su laiku pasidarysi tokia pat nepakenčiama. Griausi žmonėms gyvenimą!.. Pati nebežinai, kodėl esi ant šios žemė, kam tu čia reikalinga?.. Kad sugadintum savo vaikų gyvenimą, kaip buvo sugadinta tavo vaikystė, nes esi tėvo kopija! Abejoji, ar išvis turėsi vaikų? Nenori sugadinti jų vaikystės? Juk elgtumeisi su jais taip pat kaip su Luka... “
- Ne, prašau, aš nebūsiu tokia, kaip jis, - springo ašaromis, - nutilk, nenoriu to girdėti!
„Tu nevykėlė, Julija. Ne–vy–kė–lė! Nesugebi gerai mokytis, žmonės tavęs nemėgsta, mano, kad esi keista. Jie tau malonūs, bet jie tave mulkina, jie tavęs nemėgsta, tu gadini visiems nuotaiką! Tu visiška nevykėlė! “
Maža mergytė sėdėjo ant savo lovelės. Vakar ji prašė Dievo, kad tėvai nebesipyktų. Tikriausiai Dievulis išklausė ir pagaliau namuose bus taika. Staiga pasigirsta šūksniai, grasinimai, verksmai, dūžta stiklas... Maža širdutė tarsi skyla pusiau. Skausmas... Begalinis skausmas... Rieda karčios ašaros, springdama tyliai taria žodžius: „Jie manęs nemyli. Jei mane mylėtų, suprastų, kad man blogai, kai jie taip elgiasi. “ Grasinimai užmušti draskė ausis ir širdį. O kas, jei vieną dieną abiejų neteks? Jai atrodė, kad vieną rytą ras abu kraujo klane. Maža mergytė negalėjo suprasti, kad tai tik žodžiai. Juk žodžiai tampa realybe...
„Julija, ar prisimeni tą vakarą, kai dužo Didžiųjų kunigaikščių skulptūros koridoriuje? Tėtis visuomet vaidino inteligentą, sakė, kad nedera kelti balso, reikia viską spręsti taikiai, reikia valdytis, tik tuomet būsi gerai išauklėta dama... Bet tą vakarą jis tai tikriausiai užmiršo, nes tada grasino ne tik mamai, bet ir jos broliui, kad užmuš, jei kišis ne į savo reikalus... Ar girdi? Jie barasi. Dūžta skulptūros... Kodėl verki? Juk tu jau didelė, Julija. Jau viskas praeity... Tą vakarą verkei kelias valandas laukdama, kad kas ateitų, paguostų, kad pagaliau suprastų, kaip tau skaudu, bet niekas neatėjo... Tą vakarą galutinai įsitikinai, kad jiems tu nerūpi... Bet viskas jau praėjo. Kodėl gi negali nurimti? Jautiesi nevykėle? Jautiesi atstumta...
Prisimeni, kartą tau tėtis sakė, kad per jo laidotuves tu neturėtum verkti, nes jis to nevertas. Tada niekaip negalėjai suprasti, kaip galima neverkti per tau brangaus žmogaus laidotuves... Dabar jau supranti, kad į jas net neitum... Jis šaukė ant mamos tą dieną, kai laidojo jos mamą... Šaukė todėl, kad nesutvarkyti kambariai... Nė negalėjai suvokti tokio beširdiškumo.
Prisimeni tą dieną, kai mama pasakė tėčiui, kad laukiasi Lukos? Tai buvo pati ilgiausia naktis tavo gyvenime. Pati ilgiausia ir pati skaudžiausia... Nė nenori prisiminti visko, kas tada įvyko... Tau viską pavyko ištrinti, bet jausmo nepamirši niekada. Virpėjo kūnas, kaustė baimė, bandei bandydama užmigt... tik karčios ašaros riedėjo, ir klaikiai daužėsi širdis...
Tėtis darė viską, kad vaisius neišgyventų... vedė mamą iš proto ligi pat gimimo dienos... Stebiesi, kaip po viso to Luka gimė sveika?..
Kodėl nebeverki? Ar ašarų pritrūko? Atleisk... galbūt tau viso to per daug...
Tau migdomieji nepadės, vis tiek išauš rytas. Pamiršk tai. Supratau! Tu galvoji daugiau nei apie vieną tabletę! Gal tu ir teisi... Būsi rami amžinai!.. Na, štai. Belieka laukti pabaigos...
Ei, Julija, sustok! Ką tu darai?! Nori viską sugadinti? “
Ji pasilenkė virš kriauklės. Skrandis liko tuščias. Mirtis nuslinko vamzdžiais žemyn...
„Tu vis dar tiki Dievu, Julija? Be viso to, tu dar ir bailė! Bijai to, ko nėra! Išsigandai, kad Dievas tave nubaus už tai, kad išdrįsai sulaužyti jo valią? Manai, kad būtent jis nusprendžia, kada mums reikia pasitraukti iš gyvenimo? Nejaugi tu iš tikrųjų tokia naivi? Tiki Dievu? Atsakyk!!! Tiki Dievu??!!??
Tiek to... Nusiramink. Tai tavo gyvenimas, tavo valia. Gal tau patinka kentėti? Bet nieko nekaltink, kai gyvenimas tave plaks skaudžia savo rykšte. Tu dar pajusi, kas yra tikras skausmas, nes tai dar ne pabaiga... “
***
Maža mergytė klūpo prie lovelės. Tai Luka... Ketveri metai praėjo, neįtikėtina, kokia graži ji užaugo.
- Dieve, kodėl mano mamytė man tokia šalta? Kodėl tėveliai nuolat pykstasi? Noriu, kad namuose būtų taika. Labai prašau, aš visada būsiu gera, tik išpildyk šią vienintelę svajonę... - tyliai taria žodžius mažytės lūpelės.
Prie durų stovi Julija. Ji viską girdėjo. Akyse pasirodė ašaros, puolė prie sesutės.
- Atleisk man, Luka, - apkabino mažąją, - atleisk man už viską, - pasikūkčiodama maldavo.
Mažytė nesuprato.
- Už ką tau atleisti, sesute, kodėl verki? - dvi smalsios akutės žvelgė į Julija.
- Už viską, mažyte, už viską... Tau nebus kaip man. Aš tave globosiu. Aš neleisiu tau kentėti! Jie su tavim taip nesielgs! - dar stipriau glėbyje suspaudė Luką.
Ašaros riedėjo skruostais, o skausmas viduje vis augo ir graužė. Julija jautė didžiulę kaltę ir norą ištaisyti klaidą, padarytą tėvo. „Visada galvok apie kitus, “- sakydavo jis. Kažin, ar pagalvodavo apie savo dukras, kai keldavo skandalus, daužė daiktus?.. Negalima buvo sakyti, kad jis jų nemylėjo. Jis norėjo mylėti, bet jam taip ir nepavyko ištaisyti klaidos, padarytos seniai seniai Julijos ir Lukos senelio, kuris nesugebėjo pamilti sūnaus ir jo atsižadėjo...