Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (29) (juodraštis)

XXXV.
Šiandien be didesnių staigmenų anksčiau grįžau iš poliklinikos.  Svoris auga kaip ant mielių… Mano vaizduotėje vaikelis mataruoja rankytėmis daužydamas į pilvo šoną… Dar anksti prašytis į pasaulį… Dar anksti…
Priglaudžiau galvą prie pagalvės ir prisnūdau… Pro mane lėkė ir lėkė mašinų srautas. Reikėjo pereiti gatvę, bet nė vienas automobilis nesustojo ir manęs nepraleido. Staiga išgirdau, kaip šaižiai cypia mašinos stabdžiai…

Atbudusi atsisėdau lovoje. Pašėlusiai daužėsi širdis. Ausyse aidėjo tas bjaurus cypimas… Jis man kėlė nerimą ir paliko kažkokį nenusakomą sunkumą paširdžiuose…
Kažkas stipriai beldėsi į laukujas duris. Nuskubėjusi atidaryti, nustebau išvydusi Luką su Jovita-Vija ir jų mažyle, kuriai ėjo ketvirta savaitė.
– Turime į jus abu reikalą… – meilikavo Jovita.
Susėdome prie kavos. Lukas sėdėjo niūrus kaip žemes pardavęs…
– Mes gi atėjome jūsų prašyti… – nebaigė Lukas.
– …pabūti kūmais, – suskubo Jovita.
– Be Martyno viena nesprendžiu… O ir kaip dabar aš atrodau?
Vežimėlyje ėmė knirkti ta maža bevardė būtybė. Jovita pasilenkusi ją ramino.
– Kokį vardą išrinkote? – paklausiau.
– Džeinė…
– A… lietuviškai Janė… – tyliai šnabžtelėjau.
– Ką tu pasakei, Monika? – nustebo Lukas.
– Lietuviškai J a - n ė, –  aiškiai išskiemenavau. – Džeinė angliškai, o lietuviškai – J a n ė… Taip pat užrašytas vardas, tik kitaip tariamas.
– Mums sakė, kad Džeinė – dabar pats madingiausias.
– Vardas – svarbus dalykas…
Lukas net išsižiojo nustebęs, ką aš čia šneku…

Įkyrus mobilaus telefono zirzimas stumtelėjo Luką į virtuvę. Grįžo jis persimainiusiu veidu, perbalęs kaip popierius.
– Tau bloga?  – suskubome abi su Vija.
– Martynas… nebėra Martyno… – atsipeikėjęs, kad be reikalo staiga prasitarė, išplėtęs akis stovėjo Lukas, – paskambino iš vyriausybės…
Pajutau, kad būtis traukiasi, ir aš grimztu į kažkokią juodą gelmę.