Išdavystė

Jos ilgus plaukus kedeno žvarbaus rudens vakaro vėjas. Mergina žiūrėjo į šėlstančias bangas jūroje ir prisiminė, kaip viskas prasidėjo.
Buvo ramus vasaros vakaras. Ji niekada nepamirš tos rausvos saulės, atsispindinčios ramioje jūroje. Tada ji sėdėjo kopose ir skaičiavo žvaigždes. Tą vakara jų buvo ypač daug. Iškėlusi galvą ji stebėjosi tokia gausa ir margumu. Žvilgsnis nukrypo į vieną didelę žvaigždę, šviesiausią visame danguje. Mergina neatitraukė nuo jos akių. „Ak, žvaigžde, kokia tu graži. Aplink tave tiek daug draugių... Norėčiau turėti artimą žmogų. Tokį, kuris mane suprastų... “ - galvojo ji, neatitraukdama akių nuo skaisčiosios žvaigždės. Staiga, visai netikėtai, ryškioji žvaigždė ėmė leistis žemyn, tuo nustebindama svajoklę kopose. „Ar gali taip būti? - ji klausė savęs.
Sekmadienio rytas išaušo saulėtas. Pirmieji spinduliai kuteno jai akis. Ji prisiminė krintančią žvaigždę. „Ar tai buvo sapnas? “ - klausė savęs nesuprasdama. Ne, tai nebuvo sapnas.
Kaip visuomet ji išėjo pasitikti saulės. Ramios bangos žadėjo ramią ir šiltą dieną. Laiminga ji ėjo pakrante, mėgaudamasi švelniu vasaros vėjeliu. Žvilgsnis užkliuvo už mielo vaikino, liūdnai žiūrinčio į banguojančią jūrą. Merginai pasirodė, kad jis kažkoks pažįstamas. Ji panoro sužinoti, kodėl jis toks liūdnas. Nedrąsiai priėjusi atsisėdo šalia.
- Taip ramu ir gera. Tiesiog idealu apmąstymams, - ištarė mergina.
- Taip, iš tikrųjų, - atsakė jis.
Įsivyravo nejauki tyla. Abu sėdėjo ir galvojo, kaip ją nutraukti. Staiga abu prasižiojo, norėdami kažką sakyti ir nusijuokė. Įtampa atslūgo ir abu pasijuto laisviau.
Aušra jautėsi lyg ant sparnų. Jai atrodė, kad tas žmogus, netikėtai pasipainiojęs jos kely, yra jos dalis, antra pusė, kurią jai buvo lemta surasti. Gedas buvo nuostabus žmogus, praskaidrindavęs kiekvieną liūdną akimirką jos gyvenime. Abu buvo nepaprastai prisirišę vienas prie kito.
Atėjo Valentino diena. Aušra viską paruošė nuostabiam vakarui, kurį planavo praleisti mylimo Gedo glėby... Vakare ant kuklaus stalo jau degė žvakės, stovėjo dvi vyno taurės. Trūko tik jo. Netrukus pasirodė ir jis su glėbiu nuostabių rožių, perrištų raudonu kaspinu. Tą vakarą jis jai pasipiršo, kad jie praleistų visą likusį gyvenimą drauge.
Aušra norėjo, kad visas pasaulis žinotų apie jos laimę. Ji vaikščiojo švytėdama, pranešdama gerąją naujieną kiekvienam sutiktam.
Atėjo kita nuostabi diena. Metinės, kai jiedu drauge. Susitarė susitikti jos namuose septintą. Ji norėjo atrodyti ypatingai tą vakarą. Netrukus jau stovėjo priešais veidrodį su žydra suknele, nuostabiai išryškinančia jos mėlynas akis.
Skambutis į duris. Paskutinį kartą nužvelgusi save veidrodyje, nuskubėjo prie durų. Tai buvo ne jis. Jo draugas Aurimas susirūpinęs žvelgė į Aušrą.
- Užeik, - pravėrė ji duris. - Ar Gedas negalėjo ateiti? Kodėl negalėjai paskambinti? - nusišypsojo.
Aurimo akyse pasirodė ašaros. Jo veido išraiška išdavė, kad kažkas neduoda jam ramybės.
- Aš nežinau, kaip tai pasakyti. Telefonu tuo labiau negalėčiau...
- Aurimai, sakyk kas atsitiko. Nekankink manęs... - merginai užėmė kvapą.
- Gedo nebėra...
Šie žodžiai visai sujaukė merginos jausmus. Buvo sunku net suvokti tuos žodžius. Galvoje sukosi daugybė klausimų. Dabar, kai gyvenimas turėjo pasikeisti, jo nebėra? Ji pajuto, kaip mirė jos dalis. Kaip mirė jos gyvenimo džiaugsmas...
- Kas įvyko? - paklausė ji, bet visai nenorėjo išgirsti atsakymo.
- Per didelė narkotikų dozė, - nuleido galvą Aurimas. - Aš kaltas, Aušra. Tai mano kaltė... - pravirko jis.
Aušrą ištiko šokas. Beviltišku žvilgsniu ji pažvelgė į Gedo draugą.
- Jis vartojo narkotikus?..
- Jau du metai... Tu nežinojai?
- Kodėl jis man to nepasakė?! Juk mes buvom tokie artimi... Bent aš taip galvojau... Visą tą laiką jis mane apgaudinėjo?..
Aurimas tylėjo. Ji jautė sumišimą. Praradimo jausmas susipynė su neapykanta. Ji juto skausmą. Begalinį draskantį skausmą širdyje. Ne dviejų ir ne trijų metų prireikė praradimui ištverti. Ji vis gyveno mintimis apie Gedą. Jo atvaizdas lydėjo visur. Ji vis dar jautė neapykantą už tai, kad jis nepasakė tokio svarbaus dalyko. Ji jautėsi išduota. Aušra niekada nepamirš tos krintančios žvaigždės ramų vasaros vakarą, kuri, deja, ją taip pat išdavė...