Seras „Kliudžiau“
Priemiestis. Žvyrkeliai. Nėra lempų – tamsu... einu sau vienišas, kartais atsigręždamas, apleistas, nugrimzdęs į beprasmias mintis, ieškau kelio, o gal tik takelio... bet einu. Sustoju, į žilom samanom apaugusį medį atsiremiu – pavargau. Ėjau tiek daug, nesutikau nei vieno žmogaus, tik vieną medį, kuris turėjo kelis lapus ir buvo bepradedąs pūti. Pradėjo lyti. Slėpiausi, kaip mažas žvirblelis slepiasi po žvirblienės sparnu, už kelių šlapių lapų, kurie dusliai plevesavo ir beprasmiškai bandė likti nenupūsti. Pradėjau kliedėti – kalbėtis su medžiu. Jis man nieko neatsakė, tačiau mane girdėjo. Gal nemokėjo pasakyt ar tiesiog neturėjo ką, bet aš jaučiau jo šilumą – visur aplinkui lijo, buvo šalta, nesimatė civilizacijos, o jis mane priglaudė, šildė. Mane saugojo dalis gamtos. Vėjas bandė „išrišti“ mano plaukus, kad jie man plaikstytųsi prieš akis, kad man būtų sunkiu aiškai matyti medžio akis, krūtinę, rankas ir kaktą, tačiau jis nuleido rankas, kai aš užsidėjau krepšinio komandos atributiką ant galvos, o gal jis išsigando raudono buliaus? Tą akimirką turėjau du norus: kuo greičiau atsidurti namuose, šiltoje lovoje su kavos puodeliu ir skaniais meduoliais ir išsaugoti savo pašnekovą, tačiau nežinojau kaip tai padaryti. Vis dėlto lietus nurimo, suprato, kad daugiau aš nesušlapsiu, nes esu po medžio sparneliu, ir nuslinko ieškoti kitų aukų, tačiau buvo labai tamsu, nors vidudienis. Aš tikėjau, kad kita gamtos dalis (lietus) laukia kol aš pasiduosiu apgaulei ir išlysiu, tada jis nupraus mane be muilo, aš susirgsiu ir ilgai nesistengsiu iškelbėti medžio, tačiau jis padarė kitaip – vos tik pašokau bėgt namų link (buvo likę 4 kilometrai), jis neišleido nei lašelio iš savo rėčio, nei garso. Aš nustebau, tačiau nesustojau. Ir tik po poros akimirkų atsisukau pažvelgt į medį – prisiminiau, kad neatsisveikinau – ir tada su anglišku akcentu papjaustė dangų gelsvas kardas, kuris įsmigo į mano medį. Išgirdau: „KLIUDŽIAU! ”. Liepa jau degė. Galvojau bėgt atgal, gelbėt, bet gamta tai padarė už mane – susprogdino nemažą vandens rezervuarą, stovintį dangaus skliaute, o aš ėjau namo retkarčiais atsigręždamas, tylėdamas, prislėgtas, nugrimzdęs į mintis apie liepą. Ir tik verdamas namų duris išmirkusiais pirštais pasakiau: „atsanka“.