Love me when i'm gone

So hold me when I'm here
Right me when I'm wrong
Hold me when I'm scared
And love me when I'm gone
Everything I am
And everything in me
Wants to be the one
You wanted me to be
I'll never let you down
Even if I could
I'd give up everything
If only for your good
So hold me when I'm here
Right me when I'm wrong
You can hold me when I'm scared
You won't always be there
So love me when I'm gone


3 doors down - when i'm gone



Pasičiumpu stiklinę nuo stalo. Slysteliu ir įsitveriu stalo. Oi, kaip sukasi aluje paskandinta galvelė! Apsidairau. Prišnekštoje virtuvėje tupi tik Pijos šuo ir kvailai dėbso į mane. Tarp milijono tuščių butelių atrandu puslitrį degtinaitės. Voila! Užsiverčiu ir jaučiu kaip kartus skystis teka pilvan. Fui! Supykina. Užsikandu tortu. Fui dar labiau. Morengai. Nekenčiu morengų. Išsvirduliuoju iš virtuvės. Salione bilda Blur "Song2". Neeee, jei dabar eisiu šokti, mano skrandis neatlaikys. Prie vonios - eilė (kaip visada).. Hmmm... Ką čia nuveikus? Galvoju galvoju ir atsiduriu prie Pijos miegamojo. Ten išvystu pačią Piją, apžergusią kažkokį vaikiną. Pažiūriu įdėmiau. Tas kažkoks vaikinas tampa Matu. Siaubas! Siaubas! Kažkas trakštelėjo viduje ir kojos ėmė pačios trauktis atgal. Ji juokėsi ir bučiavo jo kaklą. Kaip kažkada bučiavo manąjį. Vėliau jos marškinėliai nuskrido į šalį ir.... Daugiau nebegalėjau...

Greitai perėjau koridoriumi ir atrakinau duris. Kur? Į viršų. Aukštyn aukštyn, kol pasiekiau 9 aukštą. Atidariau liuką ir išlindau ant stogo. Šalta, gal kokie -10 laipsnių. Bet vėjo nėra. Atsisėdau ant krašto ir pažvelgiau žemyn. Blizgančios grindys ir nutrinta tyla. Mėnulis. Žvaigždės. Tokia romantika, nors vemk. Prisiminimai, nieko nelaukdami, ėmė įkyriai spiestis aplink mane ir klykauti vienas per kitą.

Kažkuris iš jų man parodė puikiai pažįstamą vaizdą: aš ir Pija sėdime ant suoliuko parke. Juokiamės. Tada aš nuskinu baltą gėlytę ir priglaudžiu prie jos skruosto. O ji tik capt! ie nukanda ją besišypsodama. Graži ji. Tądien mes voliojomės ant žolės ir bučiavomės, o žmonės žiopsojo. Buvo šilta ir gera. Bet tai truko taip trumpai... Apmaudo ašara grąžina mane į šaltą realybę. Tuo tarpu kitas prisiminimas nukelia mane į ankštą palapinę, kurioje Pija miega ant mano krūtinės ir tyliai alsuoja. Nemiegojau visą naktį, nes stebėjau ją. Ir galvojau, kad myliu...


GANA!
UŽTEKS!
NEBEREIKIA!


Atsistoju ant krašto. Piktai žiūriu žemyn. Nee, aš nenoriu šokti ten ir prisitvoti ant tų blizgančių grindų. Apsisuku. Slysteliu. Ir žnekteliu į priekį. Bumpt!

....................


Pramerkiu akis. Guliu ant devynaukščio stogo. Kažkaip galva nebesisuka. Pirštai mėlyni, bet šalčio nejaučiu. Atsikeliu ir, pamaniusi, kad vos nepadariau gyvenimo kvailystės, nusileidžiu laiptais žemyn, neatsisukusi atgal....
Įeinu į butą. Kažkoks sujudimas. Gal grįžo tėvai? Visi panikuoja. Pija guli ant grindų ir žliumbia. Hmmm.. Keista. Matas ir visi kiti sėdi sustingusiais veidais. O Pija klykia: "Kur ji, po velnių!? A!? Kur ji išėjo tokia girta!? KUR!? Juk taip šalta!? "Ir žliumbia dar labiau. Pasižiūriu į juos keistai ir sakau: "Jeigu kalbat apie mane, tai štai ir aš. Ko psichuojat?"

...................................

Neišgirdau savo balso. Mane nustebino kitas dalykas. Aš stovėjau šalia veidrodžio. O mano atspindžio jame nebuvo.

..............................