Miško dvasia

Siauras pušyno takelis ištikimai lydi mane į miško menę. Medžiai lyg žmonės stovi išdidūs, nuotaikingi, drąsūs, kilnūs, besistiebiantys į šviesą. Štai ta pušis storu kamienu, auganti ant samanotos kalvelės, tiesi ir teisinga it Biblija. Šalimais žiemos pūgos nulaužtos laibos pušelės, pasidavusios lemčiai. Stabteli ir godžiai geri miško tylą. Kokia ji ir kuo skiriasi nuo stepės ramumos? Alpėjančias blakstienas nuleidžia vienatvės palaima miške. Šnervėmis subtiliai keliauja samanų bei šakų kokteilis.
- Mano ištikimieji bičiuliai medžiai, ką papasakosite šį rytą?
Iš palaukės atvilnijęs šuns lojimas įsikomponavo į miško preliudą. Skambčioja vyturėlio pavasario poteriai, kurie užliuliavo mūsų sielas.
Nuo drėgmės bei vėsos sugrubę mano pirštai išpeša kupstelį plieninio atspalvio samanų, nuo kurių padvelkia grybienos aromatas.
Ar norite, mieli draugai, kad padovanočiau jums tvenkinio žolių smaragdinį žalumą?
O štai stabtelkime trumpam, šalia kirtimo. Tokios dovanos jums dar niekas nedovanojo.
Žiūrėkit, tai pušies medžio skiedra dar visiškai šviežia. Nebijokite giliai įkvėpti jos aromato, kad jis atsimuštų į receptorius smegenyse ir užkoduotų šį neįkainojamą prisiminimą. Kai pasijusite kada nors nerimo draskomi, lengvai susirasite savo atminties failuose šią mano dovaną ir sakų bei šviežios medienos dvelksmas išmaudys jus, nuplaudamas baimės šaltį bei skausmą.
  Man jau laikas pasukti į nuokalnę link namų, bet, mieli bičiuliai, jeigu jums patiko mano dovanos, ateikite į mišką kitą kartą. Jis laukia mūsų alsavimo širdimi.
                                                  29. III. 2004
                                                  Druskininkai