Beprotiškai mažai laiko...
Mažai laiko viskam...
Jau buvau išmokusi rasti laiko tam, kas man svarbu... Smulkmenoms, kurios padeda jaustis savimi...
Žmogumi.
Dabar jau ir pagamintas ir po nosimi pakištas patiekalas laukia mažiausiai pusvalandį, kol nukeliauja į mano skrandį. (Nebepamenu, ką reiškia karštas maistas... Vien Coca Cola ir šalta kava teka mano gyslomis)
Darbas, paskaitos, darbas, paskaitos... Išbrinkę paakiai.
Tikriausiai aplinkiniai pamiršo, kaip iš tikrųjų atrodau.
Jau buvau bepradėjusi klausti „o kada gyventi? “
Dabar suvokiu, kad tai ir yra mano gyvenimas... Reikia priprasti (nors, jaučiu, prie to nepriprantama) arba pradėti kažką keisti,
Pradėti galvoti,
Bet ir tam reikia laiko...
Kodėl, kai pavargsti, norisi tik pulti į tvirtą vyro glėbį...
Drebančia ranka įsijungiu „Outlook Express“. Jau pagal laiškų skaičių galiu spręsti, kokia laukia darbo diena. Dieve, kaip norėčiau vieną rytą rasti vien netikrus virusų siunčiamus laiškus, kuriuos pagavo mano sargai. (Neįsivaizduoju kaip be jų gyvenčiau)
Faksas, mobilus, fiksuoto ryšio telefonas, spausdintuvas, paprasti laiškai, elektroniniai laiškai...
Duokite man begalinę erdvę. Duokite man pievą nusagstytą ramunėm. Atsiųskite kelis drugelius ir šiltą prisilietimą... Daugiau nieko nereikia! Daugiau nieko nereikės! Atrodo ir tai jau per daug ir daugiau būti negali!
„Mergyt, kur gi bėgi“ – visai juokais paklausė bendradarbis. Taip ir sustingau viduryje laiptų. „O kur gi aš bėgu“ – paklausiau savęs, bijodama to atsakymo, kuris iš lėto mezgasi mano smegenėlėse. Ar bent pati žinau, kur bėgu... Pasijutau kaip ta pelytė narvelyje, nuo ryto iki vakaro besisukanti apvaliame rate...
Vėl skamba telefonas... Turiu pakelti ragelį, nežinau kodėl, bet turiu. Nebebijau, ką išgirsiu kitame laido gale, gal draugo balsą, gal vėl ką nors, susijusio su darbo reikalais. Nebėra jausmų, nebėra baimės... Lieka tik pamažu atslenkantis nuovargis ir vis aiškiau girdimas kažin kada draugo ištartas sakinys: “Pradėk galvoti“ (praėjo tiek laiko, o aš dar nepradėjau...)
Taip, reikia pradėti galvoti, bent pabandyti viską susidėlioti į vėžes.
O mano vėžios išvažiavo. Įsikinkė stogą ir išvažiavo. Už jūrų marių, už devynių mylių. Ten, kur šviečia saulutė, o varlės laukia lietaus. Ten, kur nereikia kaukių ir apgaulės.
JŪS LAUKSITE?
AŠ GRĮŠIU...
p. s. Aš dar šypsausi:)