Šeima

Svarbiausias dalykas moteriai yra šeima, sakydavo mano motina. O motin, o broli, greitai mes pasimatysime. Jie greitai ateis, aš žinau. Taip turi būti. O motin, o broli, aš padariau viską, kaip priklauso. Kaip jūs mane mokėt.
Močiutė meldžiasi už sienos. Ji meldžiasi savo dievui paveikslėlyje. Močiutės dievo paveikslėlis priklijuotas prie tapetų izoliacine juosta. Močiutės dievas yra moteris su skara. Močiutės dievo, kuris yra moteris, galva spindi. Aš kai ką žinau. Aš žinau, kad močiutei jos dievas – moteris niekada nepadėjo. Ir dar aš žinau, kad moteris – dievas niekada nepadės. Bet šito močiutei nesakysiu. Ką ji veiks, jeigu nebegalės melstis? Tegul meldžiasi.
Jurgio akys, Monikos akys, Daivos ir Laimos akys.
Aš sėdžiu ant grindų, mano nugara atremta į sieną. Aš pasiruošusi. Aš viską padariau, kaip mane mokėt, o motin, o broli, aš viską padariau dėl savo šeimos. Ir aš žinau – taip turi būti.
Niekas nežinojo, kas aš. Erika jautė. Erika bijojo. Erika bijojo skausmo.
Mano kambary tamsu, karšta ir dvokas darosi nepakeliamas. Jie jau ateina, jie prie durų, aš žinau. Taip turi būti.
Močiutė gieda savo dievui. Ji mano, kad jos dievas, kuris yra moteris, turėtų mėgti unkštimą labiau nei tylias maldas. Aš žinau, kad jos dievas jos vis tiek nesiklauso.
Girdžiu, jie skambina į duris. Močiutė giedos, močiutė neis atidaryti.
Jie nežinojo, kas aš. Aš mokėjau slėpti savo mintis. To mane tu išmokei, o broli. Mes gražiai žaisdavome visi. Mes buvome linksmi vaikai. Aš, Erika, Jurgis, Monika, Daiva ir Laima. Mes mėgdavom žaisti slėpynių. Daiva ir Jurgis mėgdavo mane mušti. Nes aš visada nešiojau tą patį megztuką. Net vasarą.
Skausmo nevalia bijoti. Jis neišvengiamas. Jis lydi mus visą gyvenmimą. Mes privalome jį gerbti. Jis išlaisvina mūsų kūną. Kadaise ir aš bijojau skausmo. Rėkdavau, kai motina čaižydavo mano nugarą ir pilvą. O motin, tu man atvėrei akis. Tu paaiškinai, kad mūsų kūnas mums nepriklauso. Mes privalome nuskaidrinti sielas kankindami kūną. Vėliau aš jau tylėdavau, nors mano oda luposi skutais nuo tavo šventų smūgių, o motin.
Aš visada nešiodavau megztuką. Po megztuku buvo tvarsčiai. Daiva ir Jurgis mėgdavo mane mušti. Aš apsimesdavau, kad man skauda. Jiems būdavo malonu.
Jie laužia duris. Tuoj mes susitiksime, o motin, o broli. Taip turi būti.
Mes žaidėme slėpynių. Aš slėpiausi kartu su Erika. Erika manęs bijojo, todėl nesipriešino, kai vedžiausi ją į rūsį. Ji bijojo skausmo, todėl nesipriešino. Aš jai sakiau, kad užmušiu, jei ji priešinsis. Pasodinau ant kėdės, pritvirtintos prie rūsio grindų, ir pririšau. Ji verkė. Užrišau burną. Išpjoviau akis. Man nepavyko. Jos ištekėjo, nes tai buvo pirmas mano kartas. Vėliau, o broli, man sekėsi geriau. Nupjoviau nosį. Ausis. Plaštakas. Ji kraujavo ir nusilpo. Atrišau burną ir išpjoviau liežuvį. Sudėjau visas tas dalis į maišelį ir persirengiau. Reikėjo vieną po kito atsivesti visus. Jurgį, Moniką, Daivą ir Laimą. Kad pelnyčiau garbę savo šeimai.
Jie ateina. Klausinėja močiutės. Močiutė nieko jiems nepasakys. Motina prieš 10 metų močiutei išpjovė liežuvį.
Greitai mes susitiksime, o motin, o broli. Niekas nesuterš mūsų šeimos garbės. Suskaičiuosiu iki trijų ir besiu peilį sau į akį, kaip man parodei, o broli. Tai ne pabaiga. Tai nauja pradžia.