kaip Kvailystė Ežiuką šukavo

Kvailystė sėdėjo po plačiu varnalėšos lapu apglėbusi rankomis kelius ir stebėjo, kaip nuo lapo vienos po kito kapsi lietaus lašai. Šalia susirietęs kažką tyliai pukšėjo Garbanotas Ežiukas.
- Liūūūdnaa... – nutęsė Kvailystė ir nusižiovavo.
Pažvelgė į Ežiuką ir ištraukė jo garbanėlėse įstrigusį lapą. Tuomet pastebėjo dar keletą šiaudelių, pienės pūką ir porą varnalėšų. Kvailystė suraukė kaktą ir papūtusi lūpas susimąstė.
- Ežiuk? – paglostė garbanėles.
- Pukšt? – iškišo nosį Ežiukas.
- Ežiuk, mes gi galime tave sušukuot, - pareiškė Kvailystė ir ryžtingai pasitrynė rankas.
- Pukšt... – nepatikliai burbtelėjo ežiukas ir įtariai pašnairavo Kvailystės pusėn.
- Iš tiesų, tave tiesiog būtina sušukuoti! -pareiškė ši ir iš prijuostės išsitraukė medines šukas. – Juo labiau, kad dabar pats geriausias metas šukavimui. Vis tiek gi lyja.
Ežiukas burbtelėjo ką tais ežiukiškai ir nepatikliai įsistebeilijo į Kvailystę. Kvailystė vertinančiai apžiūrinėjo Ežiuką, mintyse svarstydama, nuo kur čia būtų geriausia pradėti šukuoti.
- Apsisuk, Ežiuk, - paprašė apsisprendusi.
- Pukšt... – “Prisigalvojo niekų... ” pukštelėjo Ežiukas, tačiau apsisuko.
Kvailystė ėmė atsargiai braukti šukomis Ežiuko garbanas. Tačiau šukos tuoj pat įsivėlė į spygliukus ir įstrigo. Kvailystė prikando apatinę lūpą. Tuomet trūktelėjo stipriau.
- Pukšt! – krūptelėjo Ežiukas. “Peša gi! ”
- Atsiprašau.. - sumurmėjo Kvailystė.
Prisimerkė, pajudino pirštu šukas, gūžtelėjo pečiais, ir pabandė dar kartą jas išlaisvinti. Ežiukas krūpčiojo, pukšėjo, krutino piktai nosį, tačiau kentė. Šukos niekaip nenorėjo judėti iš vietos. Kvailystei net ašaros akyse pasirodė iš to pykčio. Neiškentusi trūktelėjo taip stipriai, kad šukų dantukai neatlaikė, nulūžo ir taip ir liko styroti spygliukuose. Kvailystė įsistebeilijo į tai, kas liko iš šukų, netikėdama savo akimis. Ežiukas garsiai spygtelėjo, tuo išsakydamas, ką jis mano apie mažas mergiotes, prisigalvojančias visokiu niekų, dėl kurių nukenčia niekuo dėti tyliai sau pukšintys ir niekam netrukdantys ežiukai. Kvailystė garsiai šniurkštelėjo nosimi, po to dar kartą ir pravirko.
- Na ir ko jūs čia dabar ašarojat? Tarsi neužtenka kiauro dangaus? – pasigirdo staiga plonas balselis kažkur iš apačios.
Kvailystė su Ežioku nustebę apsidairė.
- Aš čia, žemiau, ant grumsto, kur prie ežiuko kojos, - patikslino balselis.
- Labas, - pasisveikino Kvailystė ir nubraukė ašaras nuo skruostų.
- Sveiki, - pasisveikino skruzdėliukas. – Ko jūs čia dabar abu ašarojat?
- Na... Aš vat norėjau Ežiuką iššukuot. Tikrai norėjau. Nes jam į garbanėles prilindo spygliukų ten visokiausių, ir lapų, ir.. ir... net dvi varnalėšos. O šukos įsivėlė ir sulūūūžo... Dabar pas jį dar ir šukų dantukai iš garbanėlių styro... O aš pati be šukų likau... – Kvailystė vėl pavirko.
Skruzdėliukas apibėgo ratu Ežiuką, apžiūrinėdamas jį iš visų pusių. Tuomet užsiropštė ant jo spygliukų.
- Taigi čia niekis. – nusijuokė. – Aš tuoj, jūs luktelėkit tik truputį.
Nušoko žemėn ir nuskubėjo, aplenkdamas balutes, Miško už Upės link. Kvailystė žvilgtelėjo į Ežiuką.
- Matai, tuoj jie tave iššukuos, - paguodė.
- Pukšt... – burbtelėjo Ežiukas. “Tarsi vienos šukuotojos negana...”.
Abu vėl nutilo, klausydamiesi, kaip lietaus lašai bubsi į varnalėšos lašą, o po to ritasi žemyn, vydamiesi vienas kitą. Netukus pasigirdo spigus juokas ir plonyčiai balsai, linksmai kažką aptarinėjantys tarpusavy. Po akimirkos po varnalėšos lapu jau šmižinėjo būrys skruzdžių.
- O štai ir mes, -  linksmai šūktelėjo Skruzdėliukas. – Tuoj ežiukas bus visas gražutėlis.
Skubiai pasitarusios, skruzdės viena po kitos sulindo į Ežiuko garbanėles, ir netrukus iš jų ėmė kristi šiaudai, šukų dantukai ir visokie šapeliai.
- Pukšt... – sukikeno Ežiukas “Kutena...”.
- Pakentėk truputį – paguodė Kvailystė ir nusišypsojo Skruzdėliukui. – Mano vardas Kvailystė, o čia Garbanotas Ežiukas.
- O aš Skruzdėliukas Anupras. Draugai vadina tiesiog Anupru. Malonu susipažinti – linktelėjo galva Anupras ir ištiesė kojytę Kvailystei.
Ši atsargiai spustelėjo ją dviem pirštais.
- Ir mums taip pat, - patikino. – Ar ne Ežiuk?
- Pukšt, - išstenėjo Ežiukas tarp juoko protrūkių “Taip... Oi... kuteni gi!”
Praėjus vos keletui minučių, ant žemės šalia Ežiuko jau buvo visa krūva iš šapelių, šiaudelių, lapų, šukų dantukų ir varnalėšų, o Ežiuko garbanėlės buvo švarutėlės ir gražiai sudėliotos. Skruzdės susirinko prie krūvelės ir vėl kažką trumpai pasitarė.
- Oi, - aiktelėjo Kvailystė. – Vat tai ačiū jums. Labai, labai.
- Pukšt, - padėkojo Ežiukas ir pakrutino nosį.
- Niekis, - numojo ranka Anupras. – O sakykit, prašau, jums reikės visų šių šapelių ir šiaudelių?
- Tikrai ne, - mostelėjo ranka Kvailystė, - Galite imti.
- Tai gerai, jie gi kuo puikiausiai tiks mūsų skruzdėlynui, - nudžiugo Anupras. - Na, likit sveiki, mums metas jau.
- Iki, - pamojo ranka Kvailystė.
- Pukšt – atsisveikino Ežiukas “Viso geriausio. Ir ačiū.”
- Na argi ne šaunu, Ežiuk? – čiauškėjo Kvailystė. - Ir tavo garbanėlės kaip gražiai žvilga, ir šapelius išrankiojo, ir su Anupru susipažinome. Mielas toks skruzdėliukas, ar ne?
Ežiukas linktelėjo pritardamas ir iškišo nosį iš po varnalėšos lapo.
- Pukšt, - pasakė “Lietus baigėsi. Eime obuolių. Po lietaus jie patys gaiviausi būna.”
- Tikrai, - pritarė Kvailystė ir paglostė Ežiuko garbanėles. – Eime.