Tegami

Gatvėmis ropojo rudeniniai lietaus lašai. Nors dar buvo vasariškas

oras, tačiau lašuose jau galėjai užuosti pirmuosius rudens kvapus.

Ir žmonių buvo daug – visi įdegę, baltais dantim ir „amerikietiškom“

šypsenom... Dar nepavargę... Nepavargę nuo rutinos: rytas – kava –

mašinų spūstis – darbas – parduotuvė – namai – vakarienė –

televizorius – besapnė naktis ir taip toliau (kartais šią rutiną

paįvairindavo sąskaitos, už komunalines paslaugas, gavimas).

O dabar jie šypsojosi. Ir tas (jau) rudeniškas lietus jų negąsdino.

Dar ore tvyrojo vasara – beprotiškos naktys, žvaigždėtas dangus ir

salsvas vynas (kaip banalu). Bet kas juos taip išmokė gyventi?.. Tik

nereikia kaltinti rutinos.

O aš pėdinau siauromis  miesto gatvelėmis (ten geriausiai girdisi

kaip šneka lietus) ir visiškai nemąsčiau. Beprasmiška. Juk šiandien

paskutinė vasaros diena. Turėčiau padėti tašką nerūpestigoms

atostogoms. Formaliai. Bet žinojau, kad atostogos baigsis su

pirmosiomis snaigėmis, o gal dar anksčiau – kai papietavus už lango

tvyros vakarėjantis dangus...

O ši vasara buvo kitokia. Šią vasarą gyvenau pagal geriausių draugų

išrašytą receptą: “kelkis, kada nori, valgyk, ką nori, eik, kur nori,

gerk, ką nori ir šnekėk, ką nori“. Prisipažinsiu – varginantis

receptas. Ačiū Dievui, dar vis įlendu į savo džinsus, galva šviesi nuo

gausybės sapnų, o rankos kartais virpa. Tik nežinau kodėl – ar kad

gėriau kaip paskutinė idiotė, ar kad vėl jaučiu artėjančią įtampą.

Faktas tik vienas – nė velnio nepailsėjau. Vienintelis geras dalykas,

kuris nutiko, tai kad išnaršiau beveik visus Lietuvos kampelius,

laisvalaikiu užsidirbau truputėlį pinigų. Tai pat sutikau labai daug

žmonių: keistų, protingų, kvailų, nekenčiamų, laukiamų, juokingų,

idiotų, linksmų...

O vienas iš nuostabiausių  nutikimų atsitiko prieš pora savaičių... Tai

nutiko kasmetinaime festivaly (tikriasiai tai buvo Sudeikiai), kur

susirinka įvairiausio plauko žmonių (tiesiogine to žodžio prasme).

Žvelgiau į juos savo nihilistinėm ir mezantropiškom akim, sukandusi

dantis jiems šypsojausi... o jie šypsojosi man. Skirtumas tiks tas, kad

jie visiškai manęs nesužavėjo, o jie buvo pasiryžę mane ant rankų

nešti. Tik nesupratau kodėl... Aš juk nekenčiau jų visų... Man jie

nepatiko. Net ir tie, kurie be perstojo pirko man alų, pasakojo vis

tuos pačius anekdotus. Nepatiko ir tie, kurie pagavę, neva tinkamą

momentą, pradėdavo pasakoti savo bėdas, prisimindavo visas savo

buvusias merginas, vaikinus... vieni jų ilgėdavosi, kiti, kurie

dažniausiai sakydavo, kad būtent aš jiems primenu tą neapsakomai

brangų žmogų, išliedavo visą savo tulžį, išpasakodavo visas, kiek tik

gali būti to žmogaus ydas ir taip toliau... Ir nesuprasdavau, kam tada

jiems prireikdavo mano telefono numerio, jei jau būdavo išsakę

visas susikaupusias neigiamas mintis ir jausmus, o ant mano kaktos

lyg ir nebuvo parašyta „psichologė“.

Nežinau, bet po vidurnakčio pradėjo atrodyti, kad apie mane sklando

legendos – „pašnekėk su ja ir tau praeis“. O kad jie būtų žinoję, kaip

aš jų nekenčiau. Bet sukandus dantis šypsojausi. Pavadinsit mane

vaidmaine... Bet aš ir nesiginsiu. Kuris iš mūsų ne vaidmainis?

Tačiau, kaip jau minėjau, tarp tos avių bandos atsirado iš tikrųjų

keistas avinukas... jis tiesiog priėjo ir atsisėdo šalia. Atsisėdo ir

viskas. O man po šitiek „klausau“ seancų ir išgerto „vaišinu“ alaus,

buvo vis vien – tegu sėdi, svarbu, kad nešnekėtų. Ir jis

nešnekėjo... Ir man buvo visai nekesta, kad jis va – sėdi lyg niekur

nieko ir ta tyla, tvyrojusi virš mūsų kaip rūkas, visai neatrodė

slegianti, tuo labiau varginanti...

Aš ilsėjausi, mano mintys kažkur klaidžiojo, klausiausi muzikos,

gėriau alų ir rūkiau... cigaretę po cigaretės ir nesijaučiau dėl to kalta.

Tikriausiai man tada buvo gera. Jis kažkuo priminė Domantą iš

J. Ivanauskaitės „Pragaro sodai“, gal dėl to, kad buvo aukštas,

juodais plaukais, giliomis akimis (ir nesakykit, kaip banalu... Juk

žmogus negali būti banalus) ir vos juntama šypsena. Jis buvo kitoks,

nei visa supanti minia... Nestebėjau jo, nes man visiškai nebuvo

įdomu, tiesiog pirmas įspūdis buvo stipriausias, lyg jį kas būtų įrėžęs

į mano nesibaigiančią atminties plokštelę...

- Gavau tavo laišką, – staiga tarė jis.

Neišsigandau, net nekrūptelėjau. Tik mane aplankė „deja vu“... Toks

įkyrus ir klampus kaip medus, kuris pagauna tave it musę,

tu „klampoji“, „klampoji“, kol užsikapoji... O prisiminti vis tiek nieko

negali.

Kažkur giliai girdėjau tuksint gnomų plaktukus: „Tu žinai (tuk tuk), tu

žinai (tuktuktuk) šį balllsąąą (tuk tuktuk tuktuk tuk). Net juokas

suėmė, nes viskas, kas tada įvyko per porą sekundžių, priminė 8 –

9 – to dešimtmečio siaubo filmą. Žinoma, aš nesusijuokiau, ne tam

aš gimusi, tik kažkaip „perkreiptai“ nusišypsojau.

Nesupratau apie ką jis šneka, nes nemėgau rašyti laiškų, o dar

labiau juos gauti. Viskas apvirto aukštyn kojom – tikriausiai jis mane

sumaišė su kokia nors elektronine „mirkų“ mergužėle ir visa tyla,

kuri tvyrojo virš mūsų, buvo skirta ne man, o kažkokiai „mėgstu

gauti laiškus“. Tačiau jis tepasakė:

—Žinau, kad nerašei, bet aš jį gavau...

Šį kartą kūnu nubėgo šiurpuliukai. Apėmė toks jausmas, kad visa

tai, kas vyko, buvo kažkieno surežisuota. Trūko tik kamerų,

apšvietimų, dekoracijų, įkyraus režisieriaus, burbančių padėjėjų ir

besišypsančių grimuotojų... Bet ką aš čia... Viskas vyko savaime...

Keistai... Praradau kalbėjimo dovaną, rankos pradėjo drebėti,

skruostai kaisti, o gerklė džiūti.

Ir ką aš galėjau atsakyti? Visą vakarą ausys tino nuo gyvenimiškų

istorijų, vėliau ilsėjausi nuo viską griaunančių minčių ir štai – būm.

Kažkoks didelis nesusipratimas, lyg atominė bomba sprogo ir

sugriovė visą mano bunkerį... Likau drebėti it ta sraigė be kiauto.

Apgailėtina padėtis.

Laikas tiksėjo. Jis laukė atsakymo, o mano klausa, paaštrėjusi iš

įtampos, klausėsi kiekvieno garso. Girdėjau, kaip mano kuprine

nuropojo koks tūkstantis skruzdžių, girdėjau, kaip traškėjo jo pirštų

sąnariai, kai jis atsargiai kėlė alaus butelį prie lūpų, girdėjau, kaip

tas gurkšnis nuslydo jo gerkle ir pliumptelėjo tarp kitų gausybės

gurkšnių.

Aš vis dar tylėjau. Jaučiau, kad negaliu pasakyti: „Ką čia „skiedi“? “

taip būčiau viską sugadinusi. Turėjau greitai perprasti žaidimo

taisykles ir toliau pulti į kontrpuolimą. O jaučiau, kad laiko mąžta...

Nuryjau burnoje susikaupusias seiles, kažkodėl užsimerkiau ir

įkvėpiau gaivaus (lietaus pritvinkusio) oro. Pasakysit – kaip banalu,

bet ką man reikėjo daryti, kai staiga pasirodė jog visi aplinkui

pasislėpė ir šitam dideliam lauke likom tik mudu.

—Klausyk, nenoriu tavęs įžeisti, o gal liūdinti, – tariau – bet patikėk

manim, nesuprantu apie ką kalbi...

Jis nusišypsojo. Kažkaip draugiškai, ramiai. Nusišypsojau ir aš...

Tikriausiai ir jus yra kažkada apėmęs toks jausmas, kai susipažįsti

su žmogumi, o atrodo, kad jį pažįsti visą amžinybę. Arba dar

baisiau – vienas kitą pažįstat tik porą valandų ir niekaip nedingsta

įspūdis, kad tą žmogų esi sutikęs kažkada anksčiau... taip pat mano

ir jis. Jūs perkratot savo surūdijusias atmintis, staiga prisimenat

senus draugus, gimines... ir nieko... O nors stauk – jūs žinot vienas

kitą... O iš kur?

Negaliu pasakyti, kad tada mane buvo apėmęs toks pat jausmas...

Ne... Galbūt tik panašus. Man neatrodė, kad jį pažįstu visą

amžinybę... ne... Jis tik buvo toks artimas...

—Keista, net neįsivaizduoju apie kokį laišką šneki. Ar tau atrodo,

kad aš mėgstu rašyti laiškus laisvalaikiu?

—Tikriausiai tu manęs nesupratai... Arba apsimeti. Žinoma, aš

negavau tokio laiško, kuris yra įdedamas į akinamai baltą voką, ant

jo užklijuojama markutė... Ne, ne apie tokį laišką šneku. 

Jis vėl tyliai nusišypsojo. Šį kartą jo skruostuose pastebėjau dvi

mažas duobutes. Jos buvo tokios gilios, tarsi kažkas jas būtų

įspaudęs į skruostus su vyšnių kauliukais. Jos darė jo veidą

linksmesnį...

Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas tarp medžių viršunių. Kalbėdamas jis

nežiūrėjo į akis. Nežiūrėjau ir aš. Ir dėl to džiaugiausi – galėjau

nebijoti, kad mane pamatys sutrikusią. O tai reikštų pralaimėjimą...

Nesiginčysiu, jei jums pasirodė, kad visas šis pokalbis atrodė

nenormalus ir girtas. Iš pradžių ir aš maniaiu, kad žmogelis

padaugino. Savęs nekaltinau. Dar sugebėjau ganyti mintis...

Norėjau jo dar daug ko paklausti. Tikriausiai  pirmą kartą norėjau

sužinoti vardą, norėjau žinoti su kuo šnekuosi...

O pokalbis tą vakarą baigėsi.

Jis taip pat tyliai atsistijo ir nuėjo kaip ir buvo atėjęs. Jau švito – pats

įmygio įkarštis. Aplinkui galėjai jausti miegančių žmonių alsavimą,

net rasos pėdučių nebuvo girdėti. Nepastebėjau, kaip jos atėjo čia ir,

pasirietusios kojytes po savimi, gulėjo ant sodriai žalio lauko.

Nesigirdėjo ir Jo žingsnių.

Žinau, kad jūs mano vietoje būtumėt atsistoję ir nuėję Jam iš

paskos, gal net būtumėt pabėgėję, kad staiga Jis visai nedingtų iš

akių. Taip būtumėt padarę jūs, bet ne aš...

Aš likau sėdėti... Net nepasukau galos, nepalydėjau akimis. Tik

pradėjau virpėti... Iš įtampos. Jaučiau, o gal ir žinojau, kad tai tik

pradžia (na, jei labai norit – tai pabaigos pradžia. Kaip pavadinsi,

taip nepagadinsi)... Dar kurį laiką šalia manęs sėdėjo Jo kvapas.

Toks kartus ir primenantis sužeistą vasarą, verkiantį rudenį ir

žibančią žiemą...

  Atsistojau. Tyla. Ir tik girdėjosi mano žingsniai. Tylūs, šlepsiantys

irartėjantys prie ežero kranto. Kilo rūkas. Juo kažkas čiuožinėjo.

Akys lipo...

Ir rytą pabudau... ant ežero liepto...

Ne sapnas.

Ir dabar, paskutinę vasaros dieną, šlepsėjau siauromis gatvėmis.

Klausiausi, kaip šneka lietus. Vasara baigėsi.

Pagaliau pasiekiau pavargusį parką, pasukau dešinėn... ten tekėjo

upė... ramiai. lietus vis dar nukrisdavo ant mano peršlapusių plaukų

ir nejuntamos šypsenos.

Akys pagaliau pamatė siluetą: tylų ir kiek susikuprinusį, pažįstamą.

Priėjau. Negirdėjau savo žingsnių...

—Labas, pagaliau man atrašei, – tariau.

O Jis tik nusišypsojo... Skruostuose juokėsi „vyšninės“ duobutės, o

žvilgsnis buvo įsmeigtas tarp raudonų miesto stogų...

Tikriausiai lietus liovėsi ir mintys ilsėjosi.

Ir suprasti nieko nenorėjau.

Tiesiog vėl buvau čia...