Pradėk

- Aš tau sakau, visai nesvarbu, kaip pradėsi, tik sudomink juos, priblošk kitais dvidešimčia žodžių, išbertų greitakalbe, tinkamai vietom sulėtėtinant ir jie trokš klūpėti prie tavo kojų rinkdami dulkes, vėsindami padus. Bijos tave prarasti.

- Bet jie žiūri į mane ir vertina dar neprasižiojus..

- Aš tau sakau, kalbėk tarsi paskutinę dieną čia būtum ir tuoj pat išvažiuotum, įsivazduok, autobusas jau laukia. Turi tik greitai pasakyti, ką tiek nešiojais, ir palikti juos.

- Nemanau, kad tai sąžininga... Kodėl man bėgti?

- Skirk jiems bausmę nebegalėti užduoti klausimų, kuriuos sukels tie tavo žodžiai. Pasakyk, palik susglumusius ir bėk! Juk dabar jie net nesiruošia tavęs klausytis, jie atšiauriai žiūri į akis, o aš žinau, kas bus kai tu išvyksi, viską jiems pasakęs. Aš stebėsiu juos ir tyliai juoksiuos ir siųsiu mintimis tau "Bravo bravo! " Jie kraustysis iš proto suvokę savo tuštybę ir pražiopsotus gyvenimo šansus.

- Šaltis ir pasipūtimas vien... Jie apsiprendę jau...

- Jie žiūri į tave ir niekina vien dėl to, kad jaučia, kad tu - ne jie. Kad tu ne iš čia. Jie niekina tave vien tik dėl to, kad tu bet kada gali juos palikti. Jie renkasi save ir savo neva tobulą žinojimą. Supurtyk juos ir palik graužtis dėl savo aklumo.

- Tu mane šitaip spaudi... Nežinau, kodėl turėčiau pasikliauti tuo, ką sakai.

- Aš gyvenau tarp jų daugiau, nei šimtą metų, daugiau nei du šimtus, daugiau nei tris. Tu neturi pasirinkimo. Tik įvykdyti likimą jų. Aš siųsiu laiškus tau, skaičiuosiu, kas pakvaišo, kas nurimo. Kas pabėgo kuo toliau nuo čia, kur išgirdo tai, ką patys nuo savęs taip slėpė...

- Dabar pradėti?

- Taip. Tučtuojau. Jie nežino, bet šito laukė, kaip ir jų bočiai.

- Tu atsistok už jų nugarų, kalbėsiu tarsi tau. Turiu matyt tavo akis.

- Stovėsiu užsimerkęs. Klausysiu tavęs, nes ir aš visus amžius to laukiau. Pradėk.