Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (26) (juodraštis)

XIII (XXXII).
Monika laukė padengusi stalą su žvakėmis, iškepusi tortą… Grojo lengva švelni muzika.
– Galvojai neprisiminsiu? – ištiesiau aksomo švelnumo vyšninių rožių puokštę.
– Koks tu nuostabus!
– Ar nesinori kur nors tokią dieną?
– Gal ir taip…
– Į restoraną nelabai tiktų dėl tavęs… Nupirkau bilietus į kiną…
– Vestuvių sukaktis?.. Kine?..
– O kodėl gi ne?
– Gal ir gerai prasiblaškyti…
– Įsijausti į svetimą gyvenimą, pažiūrėti gražių vaizdų…

Spaudos išliaupsintas filmas turėjo praskaidrinti suvienodėjusią buitį. Tik nebuvo to, ko tikėjomės: troškus oras ir čežėjimas blaškė dėmesį, trukdė susikaupti. Pasijutome naujos mados aukomis, minioje sumišusiomis su traškinamais spragintais kukurūzais ar sausomis bulvėmis. Triaukšnojimas trikdė visus sėdinčius, ne tik mus.
„Naujos manieros jau gožia padorumą viešoje vietoje. – slystelėjo mintis. – Taigi ar būtinai reikia mėgdžioti mums svetimus įpročius, lyg be jų nesugebėtume nė žingsnio žengti…“
Neištvėrę išslinkome iš įpusėjusio filmo…
Nevykusiai sugadinau vestuvių sukaktį. Nė nenujaučiau, kad taip atsitiks…

Kai pravėrėme namų duris, įsikniaubiau Monikai į plaukus. Ji kaip visada kvepėjo tuo nenusakomai svaiginamu rožių aromatu ir traukė į save visa žavia esybe. Troškau pasinerti į tą kerintį svaigulį ir gerti gerti tuos mane apkerėjusius svaigalus...
Pasinaudojęs proga, nutariau atsiprašyti už nesklandumus bendram gyvenimui prasidėjus. Nežinau, kas man darėsi – lyg būčiau ėjęs iš proto, lyg kūno pokyčiai ir jausmų audros būtų apsukusios galvą sukeldamos pyktį ir grubumą, likusį iš tų metų, praleistų teisėtvarkoje...
Pamažu viskas susistygavo ir gyvenimas ėmė groti mumis kaip gerai suderintais instrumentais. Mes – ta bendrystės dalelė, kuri jungia žmones nuolatiniu meilės ryšiu. Be Monikos neįsivaizdavau savo gyvenimo, kasdienės būties, išpuoselėtos iki smulkmenų…
Monika, Monika! Kas aš be tavęs? Tu – mano gyvenimo prasmė, kaip gėlės žiedas, aplipęs žiedlapiais … Koks beprasmiškai tuščias tas žiedas, jeigu jame nebūtų tavo gyvasties pajautos? Tuščiaviduris, nesugebantis sužydėti ir subujoti nauja gyvybe…