Mukatanas

Mukatanas įsikando čiulptuką
ir be garso atėjo į šį pasaulį.
Motina verkė, kad jau viskas,
bet jis, mirčiai ranką paspaudęs,
susitarė - dar gyvensiąs.

Slenkstis po slenksčio augo
mėlynėm ant jo kaktos.
Į angelo sparną įsikibęs,
vis bandė balandžius pasiekt,
tarpdury ant sūpynės besisupdamas.

Toks didelis stalas virtuvėj,
o dangų ranka - už upės -
pasiekti gali  - pasistiebus.

bet...

Ko verkė visi, kad atėjęs norėjo išeiti,
juk žmogus po žmogaus auga
ašarom ant veido.

Mukatanas suprato -
motina pavydėjo, mirtis apgavo.
Bet bijo nutraukti savo gyvybės siūlą,
kuris taip ir nesugautą
laimės paukštį sunarpliotą saugo.