Pro langelį

Taškosi atspindžiais rytmetis, kaip įskrudusi karamelė žara liejasi į langą…

      Tame pačiame lange alkūne į palangę, sulenktais pirštais, delnu užkabinus skruostikaulį, kiek pakreipta į šoną galva, įrimus būtybė. Kumpa nosis, raukšlėse skęstanti mimika, akys prasmegę karstinėse kiaurymėse [nors dar šviesios ir kupinos naivaus vidinio pasaulio…], po skarele ar kepure reti, užglostyti žili plaukai - tai rytą vakarą langelyje įrėmintos sovietmečio fosilijų ikonos…
      Naujieji atsikratė [jų] pagarbos kulto.
      Tai kultūra, kuri save raizgo sudėtingais ir painiais siekiais, reikalavimais. Kuri nustojo mylėti tuos, kurie būtini meilės; nustojo bijoti to, kas buvo baisu nuo seno. Netiki, o juk klysta. Kaži ar pavojai nustoja grėsmės užmiršti ir ignoruojami.

      Šiandien, kad ir apsunkusi savo netobulumo, metu išmaldą į kitų dvasinio skurdo džiovinamas rankas, jei neima - įperšu į sugniaužtas.

      Orientuojami į susvetimėjimą, iki šiol telkti į sociumą, žmonės barstosi tarp žmonių. Atskalūnė karta paaugliškai žalojasi, apsėsta utopiškos mados neigia taisykles, savąją prigimtį, stačia galva neria į vilkduobę.

      Senoji Žmonija stebi, linguoja galva ir sau neatleidžia.

      Tuo tarpu rytmetis toliau grimuojasi ružu… Gamta nekreipia dėmesio į ją ignoruojančius.