Vienodai tykiai...

Prabilo rytas
          žodžiais kasdieniniais,
atsimušė į tuštumą
          dienos artėjančios,
almėjo skersgatvy vaikai
ir senas valkata
po nemigo nakties
prie laužo šildėsi…

Anądien jį medpunkte sutikau-
sesutės gailestingos virė kavą,
o daktaras jam siūlėsi padėt…
Nustebino jų paslaugumas…
- Ne senas jis, tik taip atrodo -
komentavo.
- Sušalusi jį atveža dažnai,
jau pripratom -
kanapa štai priglaus jį laikinai,
o mes pagirdysim,
nuprausim…
- Jis vėl išeis,
jam gera ten, kur jis dabar -
kam rūpesčiai pilki -
asmens kortelės,
skolos,
kam rūpi tai,
kas tu esi…

Vingrybės smegenų,
ląstelių tūris
ir dievas mus visus sukūrė…
Kas gelmėse jo knibžda,
kas galvoj,
pasąmonės narve,
kas uždaryta.
Kur veda jo minčių keliai
ar nuopuoliai…

Šarvais pridengus nuovargį,
tu vėl kelies ryte tarnybon
kur abejotinas tiesas gini -
viena kryptim,
vienodai nykiai vis artini dienas,
slenki į nebūtį,
į nežinią, į …

O jis vėl laužą susikūręs
sau šildosi rankas
ir niekur
      neskuba…

Artėja pabaiga nuvytusios gėlės -
kaip romane – Bieliausko - rožių:
po žiedlapį dalino dykumoj
      viena,
oaze priartėjus,
už duoklę gurkšnį gaudama,
        kita
žiedus tausojo ir nuvyto…

Deja ir tujos vėjyje linguos
vienodai tykiai
mums visiems
ant kapo
ir švelniai vardus
  mūsų glostys…