Bala nematė arba netikri

Kažkur toli seno gūdaus miško viduryje vis dar stovėjo pilis, juosiama žemos akmeninės sienos. Prie jos glaudėsi nedidelis miestas, atskirtas nuo išorinio pasaulio beveik nepraeinamo miško tvirtove. Čia niekas neužklysdavo, nebent tik vienišas keliautojas, traukiąs ieškoti savo laimės. Tačiau tai – retenybė. Miestelio gyventojai dėl to visai neliūdėjo. Jie buvo pripratę prie savo uždaros aplinkos ir jautėsi laimingi, kad niekas ir nedrumsčia jų ramybės. Na, beveik niekas...
Miško glūdumoje gyveno Ragana. Buvo tikima, kad ji žmogėdra, nes giliau į mišką nuklydęs žmogus ar nuėjęs ten tamsoje beveik niekada negrįždavo namo. O tie, kurie sugebėdavo ištrūkti pasakodavo šiurpias istorijas, kaip juos vijosi toji klaiki Ragana ir  bandė nužudyti. Tad nenuostabu, jog greitai daugelis ėmė bijoti miške gyvenančios moters ir paties miško. Tačiau Ragana kartkartėmis pati užsukdavo į miestą, bet retas išdrįsdavo į ją pažiūrėti ar ką jai pasakyti.
Vieną tokį kartą čia svečiavosi keliautojas, nusileidęs nuo tolimųjų kalnų. Jis nešėsi keistą padarą, kurį vėliau paliko Raganai. Jį matę žmonės kalbėjo, jog tai buvęs mažas drakonas, turėjęs žmogaus bruožų (vėliau ėmė sklandyti legendos, kad tai vienos šalies princesės ir ją pagrobusio drakono sūnus – nors niekas gerai nesuprato, ar tai įmanoma). Iš pradžių miestelėnai manė, kad klaikioji moteris suris tą padarą, bet greitai įsitikino suklydę. Pabaisa kartais pasirodydavo miško pakraštyje ir kiekvienąkart vis didesnė ir baisesnė. Jau visi bent kartą ją pamatę tikėjo, jog tai pusiau žmogus – pusiau drakonas. Tad miško baimė dar labiau stiprėjo. Juolab kad po keleto metų žmonės tamsoje dingdavo ir iš miesto pakraščio.
Metai ėjo, o legendos pasakojamos iš kartos į kartą ir rašomos knygose darėsi vis šiurpesnės. Ir nors po keleto dešimtmečių nei Ragana, nei Pabaisa nebesirodė ir žmonės nebedingdavo, miestelio gyventojai jautė keistą priešiškumą ir baimę miškui.

***

Daugiažiužis sėdėjo priešais namelį ant rąsto ir savo didinančia akimi stebėjo kaip greitai po samanas laksto jo augintiniai – lėtūnai. Buvo nuobodoka, nes iš vietos nepajudėjo jau keletą valandų. Garsiai nusižiovavęs paėmė šalia gulėjusią juodo kaspino juostą ir užsirišo didinančią akį. Tada lėtai atsistojo, pasikasė savo raudonais žvynais apaugusią nugarą ir plačiomis žvynuotomis pėdomis nušlepsėjo tarp medžių. Kartais Daugiažiužiui patikdavo pasivaikščioti, nors tai būdavo sunku. Trumpos storos kojos ir plačios pėdos nebuvo pritaikytos nešti tokiam dideliam kūnui. Ilgokos rankos, tabaluojančios prie šonų, nepadėdavo, kaip ir besivelkanti uodega daugiau kliudydavo. Jis turėjo mokėti skraidyti. Deja, vietoje galingų sparnų ant nugaros styrojo lyg suplėšytos mažo laivelio burės.  Daugiažiužis liūdnai šyptelėjo pats sau. Juk jis turėjo būti drakonas. Didelis ir galingas, kaip pasakojo jį auginusi Ragana. Tačiau jis buvo ir pusiau žmogus. Silpnas ir bailus padaras. Apie žmones jis žinojo daug. Ragana, kol dar buvo gyva, dažnai juos gaudydavo, o po to partempusi namelin nudobdavo ir nagrinėdavo. Jos kambarys buvo apstatytas spintelėmis su daugybe žmonių kaukolių, visur stovėjo „marinatai“ su įvairiais organais ir kūno dalimis, pakampiais mėtėsi kaulai. Save moteris vadino mokslininke, nors ji buvo ir tikra ragana. Argi ne savo burtais ji pakeitė Daugiažiužio paprastą akį, kad matytų mažyčius dalykus ir padėtų jai tyrinėti. Dabar, norėdamas neiškreiptai matyti aplinką, jis turėjo kiekvienąsyk ją užsirišti. Nors, kartais jam patikdavo stebėti ir mažąjį pasaulį, ypač lėtūnus samanose. Dar jam patikdavo skaityti tą vienintelę legendų knygą, kurią rado Raganos namuose, apie tikrus drakonus, kurie gyvendavo aukštai kalnuose ir grobdavo princeses; po to kaudavosi su riteriais, atjojusiais jų vaduoti.  Ir jis norėjo toks būti, bet suprato, kad niekada nebus. Net jo vardas buvo kvailas. Ragana sakė jį taip pavadinusi todėl, kad mažam ant galvos vietoje žvynų buvo daugybė žiuželių (ji tai matė, nes ir pati turėjo didinančią akį). Ne... jis ne drakonas... Nusivylimo atodūsis miške nuskardėjo kaip pikto vilko urzgimas. O Daugiažiužis pamažu liūdnai šlepsėdamas pirmyn užkliuvo už šaknies ir išsitiesė ant spygliuoto miško kilimo. Jis žinojo, kad dabar atsistoti jam prireiks mažiausiai valandos, kaip visada, kai gyvenimas iš jo pasišaipydavo ir pamaišydavo ką nors po plačiapadėm kojom.
Bala nematė... pagalvojo Daugiažiužis ir pamastęs, kad dabar yra pernelyg pavargęs, nusprendė dar patysoti.

***

Reikia kažką daryti. Daugiažiužis nusviedė knygą į namelio sieną, ši pataikiusi į vieną lentynų kartu su keletu kaulų nubildėjo ant grindų. Jis jautė, kad drakoniški instinktai vis labiau stiprėja. Taip pat  kad yra ne toks ilgaamžis kaip tikrieji siaubūnai, tad laiko jam liko nedaug (o tikras drakonas turi žūti nuo riterio rankos) . Bet abejonės dėl visko taipogi nebuvo mažos. Juk jis nemoka skraidyti, sunkiai paeina, turi žmogaus bailumo... Vos vilkdamas kojas Daugiažiužis šlepsėjo po nedidelį kambariuką neapsispręsdamas, kol galiausiai užslinko naktis.
Dabar arba niekada – pagaliau aiškiai ištarė vidinis balsas, ir Daugiažiužis paėmęs didžiulį maišą nedrąsiai išsliūkino pro duris. Po keleto žingsnių vos neišsitiesė ant žemės, vėl kažkam pasimaišius po kojom. Tai tikriausiai blogas ženklas. Ech... bala nematė. Jis lėtai nušlepsėjo mišku miestelio pusėn.

Kai pagaliau išlindo į miško pakraštį, naktis jau buvo įpusėjusi. Apsižvalgęs ir nustatęs, kad visur ramu, Daugiažiužis pasuko link pilies. Gerai, kad tvora maža. Pamanė šiaip taip persiritęs per akmeninę užtvarą ir sugebėjęs nenuvirsti. Vėl apsidairęs, kiek galėdamas tyliau, nušlepsėjo pilies kiemu. Net apsidžiaugė radęs vienas neužrakintas duris, nes neturėjo jokio atsarginio plano, kaip įsigauti vidun. Iš istorijų žinojo, kad princesės gyvena bokštų kambariuose, tad neturinčiam sparnų tokiam nerangiam būtų buvę neįmanoma ten patekti. Pilies menėse dar degė keletas žibintų, tačiau žmonių nebuvo net kvapo. Daugiažiužis patenkintas nupėdino iki laiptų ir ėmė sunkiai kopti. Po gero pusvalandžio pagaliau pasiekė bokšto kambarius ir sunkiai šnopuodamas sustojo priešais duris. Dabar teliko tik pavogti princesę.
Durys atsidarė negirgždėdamos. Viduje dar silpnai degė žvakė. Daugiažiužis prišlepsėjo prie lovos ir atitraukęs baldakimą pažvelgė į miegančia princesę. Vos nesuriko iš išgąsčio. Kur dingo nuostabios auksaplaukės aprašytos legendose? Kur dingo gražuolės Princesės, kurias Riteriai pamildavo iš pirmo žvilgsnio? Dabar jis žiūrėjo į juodaplaukę, didžiule kumpa nosimi merginą, kuriai ant smakro spindėjo karpa. Negana to visas veidas buvo nusėtas spuogais. Net Ragana buvo gražesnė už šitą. Daugiažiužis buvo baisiai nusivylęs. Keletą minučių dar svarstė, kol kažką pajutusi princesė pabudo ir staigiai atsisėdusi lovoje iš nuostabos išplėstomis akimis žvelgė į pabaisą. Bala nematė, pagalvojo Daugiažiužis. Juk ir jis nebuvo gražuolis. Tada apsvaiginęs merginą patyrusio boksininko smūgiu šiaip taip sugrūdo į maišą ir su nešuliu išslinko lauk.
Kelionė atgal buvo gal dešimt kartų sunkesnė, tad užtruko baisiai ilgai. Kai pagaliau jis pasiekė mišką, buvo jau prašvitę. Miestelis pamažu kėlėsi, bet niekas nepastebėjo keisto šešėlio nuslinkusio tarp medžių į tankmę.

***

Buvo vidurdienis, kai Daugiažiužis pagaliau pasiekęs trobelę ištraukė princesę iš maišo ir numetė ant lovos Raganos kambaryje (prieš tai nuo kandžių sukapotos antklodės nubraukęs keletą kaulų). Pagalvojęs, kad mergina dar neturėtų atsipeikėti keletą valandų, nuslinko į kitą kambarį ir susiraitęs kampe nutarė pasnausti. Jautėsi baisiai pavargęs nuo ilgo kelio ir nuo nelengvos naštos. Net nepajuto, kaip užmigus galva dunkstelėjo į sieną.
Pabudo nuo garsaus riksmo. Sunkiai atsistojęs nupėdino iki Raganos kambario ir pažvelgė į rėkiančią princesę. Ji paklaikusi dairėsi aplink, kur spintelėse prie sienų buvo pilna marinuotų kūno dalių ir kaukolių. Pamačius Daugiažiužį ji, atrodo, prarado balsą ir išpūtusi akis (tarsi negalėdama patikėti) spoksojo net nemirkčiodama.
- Gerai, kad užsičiaupei, - pasakė Daugiažiužis, nes dar nebuvo sugalvojęs, kaip galėtų nutildyti rėkiančią princesę, kuri net prasižiojo iš nuostabos jam prabilus ir nebeišleido nė garso.
Tyla tęsėsi ilgokai, kol pagaliau pabudo princesės kovingas charakteris.
- Kodėl aš čia? – paklausė, norėdama išsiaiškinti padėtį. -  Ar pavirsiu vienu iš jų? – ji mostelėjo į „marinatus“.
Daugiažiužis pradžiugęs, kad mergina neberėkia, nusijuokė (o gal ir suurzgė):
- Ne, nepavirsi. Aš esu Drakonas, - išdidžiai tarė, (nors merginos veido išraiška sakė, kad ji tuo labai abejoja). – O tu esi Princesė, todėl aš tave pagrobiau.
- Bet aš netikra princesė... – merginos balse nuskambėjo palengvėjimas. – Aš tik nesantuokinė Karaliaus dukra. Tau ne mane reikėjo grobti...
Netikra. Daugiažiužis vos nešleptelėjo ant grindų iš nusivylimo. Netikra Princesė. Ir kodėl jam taip nesiseka. Jis dar kartą pažvelgė į merginą, kuri jau atsipalaidavusi sėdėjo ant lovos ir rakinėjo karpą, ir nusipurtė. Netikra ir negraži. Ką daryti? Ai, bala nematė... Juk ir jis nėra tikras drakonas, tad ir princesė gali būti netikra. Juk vis dėlto ji – Karaliaus duktė ir koks riteris turėtų ateiti jos vaduoti.
- Nesvarbu. – piktai pasakė. – Liksi čia.
Ir uždaręs duris surūgęs nusliūkino į savo kampą laukti.
O Netikra Princesė nė nemanė likti. Vos Daugiažiužiui pasitraukus nuo durų ji nė nesidairydama puolė lauk. Truputį stabtelėjo pravėrus namelio duris – visur bolavo miškas ir ji net nenutuokė, į kurią pusę pasukti. Bet išgirdus namelyje piktą urzgimą, ėmė bėgti pirmyn. Po dešimties minučių kliuvinėjimo už išsikišusių medžių šaknų, mergina nepastebėjus maktelėjo į kažkokią balą. Ten nieko nelaukdami ją užpuolė daugybė šakotaūsių, žiaunakojų ir peraugusių vėžių maldininkų bei visokių kitokių gyvių. Miške nuskardėjo baisus klyksmas. Pačiai kapanotis sunkiai sekėsi, tad, kai po gero pusvalandžio atšlepsėjęs Daugiažiužis ją ištraukė, buvo gerokai apkandžiota ir parvilkta atgal į namelį kokią valandą gulėjo nejudėdama, kol truputį atsigavus ėmė kurti pabėgimo planus.

O laikas slinko. Pamažu prabėgo mėnuo, o niekas, Daugiažiužio nusivylimui, nesirodė. Gerai, tik kad Netikra Princesė daugiau nebebandė bėgti. Tikriausiai todėl, kad buvo labai atidžiai stebima. Tačiau ji turėjo laiko gerai išstudijuoti „marinatus“ ir kaulus, bei pastebėti kampe besimėtančias, neaišku iš kur atsiradusias, špagas.
Daugiažiužis dažniausiai slampinėdavo po namelį stebėdamas Netikrą Princesę arba sėdėdavo ir spoksodavo į lėtūnus. Bet jam buvo baisiai liūdna, nes jautė artėjant pabaigą, o joks riteris dar neatjojo išvaduoti belaisvės iš jo gniaužtų.

Netikėtai pasigirdęs krebždesys privertė Daugiažiužį pažvelgti pro mažą langelį. Vos nepašoko iš džiaugsmo pamatęs, kad pagaliau išsipildė jo noras – miško aikštelėje prie trobelės stovėjo pilkai apsirengęs vyras su didžiuliu kirviu rankoje. Pusiau drakonas smagiai suurzgęs, kaip galėdamas greičiau puolė į kambarėlio kampą, net nežiūrėdamas išsitraukė vieną špagą ir iššlepsėjo laukan, nepažvelgęs į princesę (kas ją labai nustebino).
Daugiažiužis skubiai šlepsėdamas pasuko link vyro, kuris kažkodėl žiūrėjo visai į kitą pusę. Kai jau priartėjo pakankamai arti suriko:
- Hei, Riteri, aš čia! – ir smagiai sumosavo špaga.
Vyras krūptelėjęs staigiai atsisuko ir išpūtęs akis klestelėjo ant žemės, net kirvis iškrito iš rankų.
- Aš ne... ne rittteris... tik... pap... paprastas medkir... tys – šiaip taip išlemeno.
Linksmumas kažkur išgaravo. Daugiažiužis vėl pasijuto baisiai nuviltas. Bet negi lauks dar neaišku kiek laiko. Bala nematė – bus gerai ir netikras riteris-medkirtys.
- Stokis ir kaukis! – vėl suriko jis mosuodamas savo špaga, bet medkirtys nė nemanė keltis. Ne gana to ėmė tirtėti kaip lapas, žiūrėdamas į karingai nusiteikusią pabaisą.
Tačiau ir Daugiažiužis nemanė pasiduoti – jis slankiodamas aplink paklaikusį medkirtį ragino jį susikauti ir visai nepastebėjo, kaip iš namelio išbėgo Netikra Princesė, rankoje laikydama špagą. Ji greitai prisiartino prie jo iš už nugaros ir surikusi puolė. Vos spėjęs pasisukti Daugiažiužis buvo pervertas geležinės adatos ir susmuko ant žemės.
Pro besimerkiančias akis stebėjo Netikrą Princesę ir mąstė apie savo liūdną dalią. Argi Drakono neturėjo nužudyti Riteris?.. Bet juk jis nėra tikras...
-  Ech... Bala nematė... – atsiduso Daugiažiužis ir pakratė kojas.
Netikra Princesė staiga pasijuto išsilaisvinusi ir dar linksmai šokinėdama špaga baksnojo Netikrą Drakoną, stebint dar labiau paklaikusiam medkirčiui. Po keleto minučių pamanius, kad tai visai smagu, nusprendė tapti Drakonų medžiotoja ir, net nepažvelgus į vyrą, nuskubėjo į namelį, kur surinkus tinkamus daiktus patraukė į mišką (ir nežinia kur nukeliavo).

***

Medkirtys atsipeikėjo tik besileidžiant saulei ir šiaip taip sugebėjo grįžti atgal į miestelį, iš kurio buvo išėjęs tik paieškoti naujų kirtimo vietų. O kadangi jis buvo baisus plepys, jau kitą rytą apie Netikros Princesės nudurtą Netikrą Drakoną žinojo visas miestelis.
Keletą metų istorija dar sklandė tarp žmonių, tačiau pamažu išsisklaidžius miško baimei ir jį gaubusiai paslapčiai bei viskam grįžus į senas vėžes istorija apie Netikrą Drakoną ištirpo laiko tėkmėje.



2004 Kovas