Paliksim…

Ateities vaikams paliksim kūdros molį-
jie visada “bandeles keps”,
žarstydami prie jūros smėlį-
pilis statys…
Iš timpos paleistas “metalas”
ne vieną “špuntą” pražudys…
Ir dilgelės vienodai degins
blauzdas apnuogintas…

Ir žodžiai liks-
tikri, nauji, banalūs,
reti, su jumoro gaida…
Poezijos knyga prie vaišiu stalo-
kažin ar liks?

Manau, kad liks
nesuprastas laukimas,
virpėjimas nakties
ir ilgesys draugų.
Manau, kad liks
mergaitė netekėjus
ir godos jos erotinių sapnų.
Ir praradimas liks…

Bet mes ateisime,
sugrįšime iš niekur,
pavirtę paukšte, vabalu, žole…
Ir vėl iš naujo savo giesmę dėsim.
Ar ją klausys kas?
Nežinia…